|
|
|
Ilgiausių metų – savo darbu kūrusiam Vydmantus
Buvusio Vydmantų tarybinio, o vėliau – agroprekybinio ūkio direktorius Vilius Rėpšas sakė nė sapnuose nesapnavęs, kad kada nors vėl atsidurs gausiame buvusių bendradarbių būryje ir netgi prie vieno stalo su jais kels šampano taures už savo 70-mečio jubiliejų. „Tai man – didelė garbė ir maloni staigmena, kurios nesitikėjau,“ – prisipažino jis.
Atsiprašė ir padėkojo Gerų žodžių jubiliatas negailėjo šventės iniciatorei buvusiai Prekybos paruošų skyriaus viršininkei Marytei Dobilienei, apsidžiaugė būryje pamatęs buvusį agronomą-daržininką Robertą Ramanauską, o šventei prasidėjus atsiprašė visų, kuriuos nepelnytai yra įskaudinęs, padėkojo atleidusiems ir atėjusiems jo pasveikinti. V. Rėpšas prisipažino buvęs sudėtingo charakterio vadovas. „Specialistams, ypač mano pavaduotojams, teko didelė našta, nes, būdamas reiklus sau, tiek pat reikalavau ir iš kitų“,– sakė jis. Tarybiniais laikais visoje Lietuvoje garsėjusius Vydmantus tuometinis direktorius kūrė kaip pavyzdinę gyvenvietę. Ypač daug dėmesio skyrė jos plėtrai, gyvenamųjų namų statybai. Be gyvenvietės centre esančių daugiabučių, į Kretingos, Palangos ir Rūdaičių puses nusidriekė vadinamųjų alytnamių kvartalai. Čia mielai kūrėsi žmonės. „Niekas iš rajono valdžios nenorėjo pripažinti, kad mūsų gyvenvietė tapo didesnė, negu kokie Salantai ar Darbėnai. Vydmantuose tuomet jau gyveno per 2 tūkstančius gyventojų“,– pasakojo V. Rėpšas. Jis teigė norėjęs vietiniams mokiniams pastatyti vidurinę mokyklą, tačiau tuometiniame rajono Švietimo skyriuje dėl to nepavykę sutarti. „Iškovojau tik, kad pastatytume bent jau didžiausią, kurią tuo metu galėjome, – aštuonmetę mokyklą“,– sakė buvęs direktorius. Jis žino, kad dabar visose Lietuvos mokyklose mokinių skaičius mažėja, tačiau apsidžiaugė iš jubiliejaus proga jo pasveikinti atvykusių dabartinių Kretingos rajono vadovų sužinojęs, kad nuo šio rugsėjo Vydmantai jau turi gimnaziją. Suprasdavo iš žodžio „labas“ Simboliška, kad šis neeilinis jubiliejus vyko Vydmantuose esančioje kavinėje „Delfai“. Toje vietoje anksčiau buvo paties V. Rėpšo iniciatyva pastatyta garsioji „Pinavija“, mėgstama ne tik vydmantiškių. Pakeliui į kurortą ir iš jo važiuodami poilsiautojai čia užsukdavo išgerti kavos, nusipirkti originalių papuošalų, suvenyrų, kurie iš medžio, vytelių, molio buvo gaminami Vydmantuose. Šie verslai taip pat buvo pradėti buvusiam direktoriui sugalvojus: dirbo daugiausia namudininkai, etatinių darbuotojų tebuvo 3 ar 4, tarp jų – dabartinė kaimo bendruomenės pirmininkė Augustina Urbienė. „Dėkinga esu Viliui Rėpšui – supratingumo, drausmės mane išmokė, pareigos jausmą įskiepijo“,– sakė ji. Suvenyrams eksponuoti buvo skirta parodų salė, į kurią eidavo gausios ūkyje apsilankiusių svečių delegacijos. „Pro duris pirmas, kaip visada, būdavo, įžengs direktorius, iš karto pirštu brūkšt per didelį prie pat įėjimo tiksintį laikrodį. Jei pasakys „labas“, žinodavome, kad viskas gerai. Jei ne – nuščiuvę laukdavome pylos už tai, kad vėl pamiršome nuvalyti dulkes“,– prisiminimais dalijosi Augustina. Buvusio kolektyvo vardu sveikindama jubiliatą, teikdama jam didelę puokštę rožių, M. Dobilienė nepraleido progos pasakyti, koks dar buvo direktorius Vilius Rėpšas: „Organizuotas, gabus, paskui save traukė specialistus – todėl kartu su juo mes daug galėjome nuveikti. Be direktoriaus neapsieidavo ir nė viena kaimo šventė – kombainininkų pagerbimas, vydmantiškių šeimose vykstančios krikštynos ar laidotuvės, vestuvės ar gimtadieniai – viskam jis rasdavo laiko“. Medinis laikrodis ir gvazdikai Vydmantuose veikiančios medžio įmonės „Vara“ ištakos – taip pat V. Rėpšo vadovaujamo ūkio sritis – pagalbinė gamyba, vadinamieji verslai. Pasveikinti jubiliato atskubėjęs šios įmonės vadovas Rimvydas Beniušis juokavo – esą su bendrovę kūrusiais broliais ne kartą yra įsišnekėję – iš kur tas Rėpšas tiek energijos viskam turėjo? „Direktoriau, kartais sapnuoju, kad mudu vis dar auklėjam viens kitą, bet, žinokit, reikalai – į gera: mūsų gaminiai dabar jau ne tik po Lietuvą keliauja, bet ir po Kiniją, Izraelį, Korėją. „Vara“ garsina jūsų kurtus Vydmantus“,– didžiavosi R. Beniušis, o dovanų įteikė medinį laikrodį. „Mane, tuomet mergaičiukę, priėmėt bitininkauti, tai darau lig šiol. Jūsų bitynas tebėra gyvybingas“,– linkėdama sveikatos ir stiprybės, indelį medaus jubiliatui padovanojo Violeta Šedienė. Buvusi Vydmantų daržininkystės specialistė Birutė Mažrimienė rankose ne atsitiktinai laikė puokštę raudonų gvazdikų, skirtų V. Rėpšui. „Kartą direktorius susidomėjo, kodėl ūkyje tiek mažai auginame „kvietkų“ – iš tiesų tuomet teturėjome tik vieną mažą šiltnamėlį rožių. Kur noriu – ten, kaip noriu – taip, bet buvo pasakyta išmokti auginti gvazdikus,– prisiminė B. Mažrimienė. – Žinant vadovo charakterį, kito kelio man neliko“. Vėliau gvazdikais, ypač per šventes, Vydmantai aprūpindavo ir daugelį aplinkinių bei atokesnių Lietuvos vietovių.
Papeikimais lydavo Nuo buvusio vadovo pylos žmonės gaudavo ne tik dėl nenuvalytų dulkių ar dėl neauginamų gvazdikų. „Yra buvę, kad kartą per vieną mėnesį aš pats 23 papeikimus pelniau!– juokėsi agronomu-daržininku dirbęs Valdas Okuličius. – Už ką? Ogi už tai, kad, pavyzdžiui, svečių delegacijai į šiltnamį užėjus, kokia dėžė ne vietoje ant tako pasipainiojo. Buvau brigadininkas, turėjau viską matyti“. Tačiau Valdas teigė dėmesio į tai per daug nekreipęs. „Mėnesio gale tuos papeikimus vis tiek dažniausiai „nuimdavo“, dar, žiūrėk, ir kokią premiją išrašydavo,“– atviravo jis. O Anzelmas Surblys daug metų ūkyje dirbo vyriausiuoju agronomu. „Daugelis specialistų tada buvom jauni, dirbti stengėmės, kartais direktoriui įtikdavom, o kartais – ne. Būdavo, kad ir tarp savęs dėl reikalo susirinkimuose taip susipykdavom, jog, atrodydavo, daugiau „labas“ vieni kitiems nesakysim. Bet ta tyla tetrukdavo iki vakaro, kol nenulėkdavom į „Laumės gryčią“ – į alaus barą susitaikyti...“– juokėsi A. Surblys. Dėmesys – ir technologijoms, ir gyvulininkystei V. Rėpšas prisiminė, kokias nelengvas akimirkas jam yra tekę išgyventi, šalyje prasidėjus persitvarkymui. Jo teigimu, vydmantiškiai susiskaldė, formavosi grupuotė, kilusi prieš jį, persekiojusi, spaudusi atsistatydinti. Esą daugelis žmonių abejojo, nežinojo, kurią pusę palaikyti. Sprendimą direktorius priėmė pats – po reorganizacijos pradėjo dirbti Prekybos padalinio vadovu. Savo šventės metu V. Rėpšas padėkojo joje dalyvavusiems mechanizatoriams Rimantui Rimkui ir Kostui Žutautui, iš kurių, sakė, mokęsis perprasti žemės ūkio technologijas. „Iš pradžių į mūsų sritį jis kišosi mažai, nes iki tol nebuvo dirbęs žemės ūkyje ir apie gyvulininkystę nedaug tesuprato. Tačiau netrukus pats išstudijavo, tad tekdavo ir tartis, ir pasiginčyti – dėl geresnių rezultatų, dėl karvių ligų“,– juokėsi veterinarijos gydytoju ūkyje dirbęs Liudvikas Čeponas. Jis pripažino didelį V. Rėpšo indėlį į tai, kad nuo 200 iki 800 padaugėjo melžiamų karvių, buvo pastatytos 4 karvidės, laikoma apie 2 tūkstančiai galvijų, per 3 tūkstančius kiaulių. Ilgamečiam profsąjungos pirmininkui Adolfui Sendrauskui Vydmantuose likimas lėmė dirbti valdant 4 direktoriams. „Bet su Rėpšu – ilgiausiai. Jei būtume nesutarę, tiek turbūt būčiau neištvėręs, nors kai kas jo darbe man ir labai nepatiko,“– neslėpė A. Sendrauskas. Jis pasakojo, kad direktoriaus įsakymais nuo sėjos pavasarį iki derliaus nuėmimo rudenį žmonės buvo verčiami dirbti be jokių poilsio dienų: „Įsivaizduokit – nė vieno šeštadienio, sekmadienio laisvo!“. Tačiau, pripažino A. Sendrauskas, per V. Rėpšo vadovavimo laikotarpį Vydmantai itin suklestėjo. Buvo užauginama daug daržovių, pagražėjo pati gyvenvietė – išasfaltuota pagrindinė Gintaro gatvė. „Jei ne Rėpšas, ta gatvė ir dabar tarsi žvyruotas karo kelias būtų,“– įsitikinę vairuotoju ūkyje dirbęs Vaclovas Ereminas ir buvęs direktoriaus pavaduotojas Vytautas Liebus. Ką V. Rėpšas šiandien darytų kitaip, jeigu galėtų atsukti laiką atgal? „Daug ką. Pirmiausia daugiau laiko skirčiau sau, žmonai Mildai, savo šeimai. Gyvenimas bėga greitai“,– atviravo jis. Paklaustas, kas dabar jam teikia džiaugsmo, savo namuose Palangoje dienas leidžiantis V. Rėpšas atsakė, jog anūkai – dvyniai Paulius ir Rokas bei Jonas.
|
|
