Žemaičių žemė užaugino svajoklį menininką

Šį rugsėjį garsiajam naiviojo meno kūrėjui Antanui Drungilui sukaktų 100 metų, - ta proga Kretingos muziejuje surengta jo darbų paroda. Anot Dailės skyriaus vedėjos Danutės Šorienės, Salantuose gimęs, Tiškevičių dvaro pašonėje gyvenęs menininkas buvo keistuolis svajotojas, savo darbuose pasiryžęs atgaivinti praeitį – ir tą, kurią pats patyrė, ir tą, kuri iki jo atėjo per legendas, pasakas bei istoriją.

Kretingos muziejaus Dailės skyriaus vedėja Danutė Šorienė, garsiausio mūsų krašto naiviojo meno kūrėjo Antano Drungilo 100-ųjų gimimo metinių proga iš muziejaus fondų į parodą iškėlė visus 30 saugomų jo paveikslų.

Įtrauktas į enciklopedijas

Buvęs piemuo, amatininkas, sielą atgaudavo drožinėdamas žaislus, skulptūrėles. Tapyba A.Drungilas susidomėjo perkopęs pusę amžiaus: pats įvaldė teptuką ir drobėse kuo kruopščiausiai, ligi smulkmenų atkurdavo buities detales.

„Tapydamas neretai išsimatuodavo kiekvieną tikrovėje egzistuojantį daiktą, o paskui drobėje jį atitinkamai sumažindavo, ir taip išlaikydavo dydžių proporcijas. Jeigu viskas būtų vienoj linijoj – bepigu, sakydavo, betgi jie vienas už kito stovi. Tikri dailininkai žino, kaip pavaizduoti, antraip, kam tiek mokytųsi. O, kad aš galėčiau nors savaitę tikram dailininkui teptukus plauti, parašė jis po paveikslu „Už Ticiano pečių“, kur garsųjį italų dailininką pavaizdavo pirmame plane, o save – už jo“, - A.Drungilo reiklumą kūrybai apibūdino D.Šorienė.

Būdamas 70-metis A.Drungilas labai taikliai nusitapė autoportretą.

Tik vieną skyrių baigęs, A.Drungilas švietėsi pats - daug skaitė, domėjosi istorija. Tiesiog pedantiškai siekdavo istorinio ir etnografinio tikslumo. Beveik kiekvienas jo paveikslas turi tekstą, kuriuo jis išsakydavo savo sumanytą idėją, o dažnas darbas susijęs su jo paties asmeniniu išgyvenimu. „Sveikina Čiurlionį žymiausi pasaulio dailininkai jo 100-ojo gimtadienio proga. Tai buvo mano sapnas“, - pasirašė A.Drungilas, ir ligi smulkmenų atkūrė ne tik M.K.Čiurlionio, bet ir 20 įvairių epochų meno žmonių, kurie pasveikino mūsų genijų, portretus.

Kretingiškio naivumas ir neįtikėtina drąsa stebino ne tik garsius liaudies meno kūrėjus, kritikus. Pripažinimą jis buvo pelnęs ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Sovietų sąjungoje: buvo įtrauktas į „Liaudies meno enciklopediją“ bei 1984 m. Londone ir Belgrade išleistą Pasaulinę naiviojo meno enciklopediją - ten išspausdinta jo paveikslo „Senovinis linų apdorojimas“ reprodukcija. O reprodukciją „Už Ticiano pečių“ publikavo pasauliniu mastu 70-80 mln. tiražu leidžiamas žurnalas „Soviet Union“.

Atgijo bičiulio prisiminimuose

Bene geriausiai šį uždaro būdo vienišių menininką keistuolį pažinojo kretingiškis tautodailininkas Alfonsas Skiesgilas, kuris 1999-aisiais, praėjus metams po bičiulio mirties, „Pajūrio naujienose“ pasidalijo šviesiais bendrystės prisiminimais.

A.Skiesgilas bičiulį mena buvus dideliu idealistu, teisybės ir lygybės ieškotoju, iš kurio visą gyvenimą mokęsis sąžiningumo. „Menotyrininkui Tomui Sakalauskui jis yra pasakęs: padarei mane menininku, dabar noriu būti vertinamas kaip žmogus. Pradėjęs reikalauti vienodų teisių su visais. Tarkim, tautodailininkų susirinkimuose būdavo paruošiami kalbėtojai „su šlipsais“. Šiems pasisakius ir organizatoriams pasiteiravus, ar dar yra norinčių kalbėti, A.Drungilas tuo ir pasinaudodavęs: jis rėždavo apie problemas, nesyk rengėjus įstumdamas į kvailas situacijas“, - tada pasakojo A.Skiesgilas.

A.Drungilo, staiga iškilusio, neįmanoma buvo nepastebėti ir nustumti į šoną. Jam svarbiausia buvo atgarsis: „Jei negiria ir nekeikia, kam dirbi, sakydavo. Įdomu būdavo stebėti žmones parodose: eina, žvilgsniai slysta paveikslais, ir staiga – lyg atsitrenkę į sieną sustoja prie Drungilo paveikslų su dviprasmiškais siužetais, savotišku žaidimu su tuometine valdžia“.

Garsiosios A.Drungilo drobės: (iš kairės) „Senovinis linų apdorojimas“, „Sveikina Čiurlionį“ ir Kretinga pirmosiomis karo dienomis.

Išėjo protestuodamas

Ieškodamas teisybės, A.Drungilas vis susirašinėdavęs su valdžia, o A.Skiesgilui rodydavo įvairius raštus, atsakymus, mat, svarbu buvo, jog tokie dideli žmonės su juo bendrauja kaip lygus su lygiu.

Pats tuo metu gyveno buvusiame dvaro vištininke, prie trečiojo tvenkinio. „Pajutęs savo vertę – apie jį, kaip primityviojo meno kūrėją, tuo metu plačiai kalbėjo ir rašė – ėmė uždarbiauti, tapė pagal užsakymus monas lizas ir kitokius plagiatus“, - pasakojo kretingiškis.

Paskutiniuoju gyvenimo dešimtmečiu A.Drungilas nuolat protestavo: „Sunku pasakyti, dėl ko konkrečiai – per mažo buto, per mažos pensijos ar valdžios dėmesio. Visąlaik buvo susirūpinęs, popieriais apsikrovęs. Pardavė dažus. Kieksyk šnekinau vėl imtis teptuko, nepasidavė - jis manė visiems keršijąs netapydamas. Neįsivaizduoju, kaip ištvėrė“.

Apie tai, kad nebeturi savojo keistuolio maištininko, Kretingos tautodailininkų bendruomenė, o ir pats A.Skiesgilas sužinojo tik po laidotuvių, kurios buvo itin tylios. „Išėjo grynai „drungiliškai“, antraip nė būt negalėjo – jei būtų susirinkę daug žmonių, būtų buvusi pompastika, o jis iš anapus tik būtų iš visų pasišaipęs“, - įsitikinęs A.Skiesgilas.

• Rašyti komentarą (0)