Kai vilna šneka tarp pirštų

“Lietuviška vilna yra gyva: kai ją veli, ji kabinasi, šneka tarsi gyvas organizmas. Vilna turi magišką galią: ji mane taip stipriai įtraukė, - ant nė vieno kito rankdarbio nebuvau taip užkibusi, kaip ant veltinių, nors siuvinėju, mezgu, siuvu nuo vaikystės“, - vaizdingai prieš dvejus metus užgimusį pomėgį apibūdino 50-metė vydmantiškė tautodailininkė Audra Mikalauskienė.

Audrai Mikalauskienei lietuviška vilna yra mieliausia – minkštesnė ir maloni tarp pirštų

Į veltinius įdėta širdies

Kiek per tą laiką sukūrė margaspalvių šlepečių, pirčių kepurių, šalių, A.Mikalauskienė neskaičiuoja: jos veltiniais apauti ir papuošti artimieji, giminaičiai, draugai. Parduoda juos mugėse ir amatininkų šventėse, - dabar moteris gausina veltinių kolekciją artėjančiai Derliaus šventei.

„Turiu savo pirkėjus, kurie išbandė ir laukia mano veltinių: širdį glosto, kai ateina močiutė ir sako – buvau nusipirkusi, ir jau nebegaliu be jų gyventi. Tokiems ir nuolaidas padarau, nes pirmieji mano veltiniai nebuvo tokie minkšti, kaip šiandien, kai ranka jau įgudusi“, - kalbėjo A.Mikalauskienė, pastebėdama, jog į pirmuosius darbus širdies buvo įdėta nė kiek ne mažiau, negu dabar. Tik trūko rankų įgūdžių.

Tautodailininkė sakė, skirtingai nuo kitų vėlimo meistrų, pamėgusi lietuviškų avių vilną. „Veltinius kuriančios moterys dažniausiai renkasi Naujosios Zelandijos avių vilną, nes ši geriau veliasi. O aš perku iš karšyklos Plungėje - lietuviška yra minkštesnė, maloni tarp pirštų, o ir kojai švelnesnė. Lietuviška vilna šiandieną nebevertinama, - būna, net mugėse prieina, klausia, ar nenoriu kirptų avių vilnos, atiduotų ir veltui“.

„Ir patį velnią galima nuvelti“

Vilna, anot tautodailininkės, yra labai paslanki ir lengvai pasiduodanti rankų miklumui. Ji – natūrali gamtos medžiaga, atkeliavusi iš gyvo organizmo, ir todėl labai teigiamai veikianti emociškai.

Nors, kaip tvirtino ji, iš vilnos galima ir patį velnią nuvelti – rūbų, batų, rankinių, aksesuarų, - moterys pasirenka pagal savo pomėgį. Jai visgi šlepetės esą visų mieliausios. Ji stengiasi, kad jos nei spalva, nei raštais nebūtų vienodos. Bet ir prie geriausio noro nuvelti dviejų absoliučiai vienodų daiktų neįmanoma. Nors abi šlepetės veliamos kartu, bet ir poroje raštai skiriasi - ranka su vilna nuslysta, ir rašto nebeatkartosi.

„Būna, kad žmogus pastebi, jog raštai – skirtingi, paaiškinu, kad čia – ne kiniškas standartas, o rankomis suvelta kiekviena šlepetė“, - sakė ji.

Iškarštą vilną ji deda į šabloną, šlapina ir minko, kočioja rankomis. Ant viršaus deda spalvotą vilną, dėlioja piešinius. Iš beformės vilnos gabalo suvelia blyną, iškerpa skylę ir formuoja šlepečių formą, po to mauna ją ant kurpalio. Šis rankomis atliekamas darbas užtrunka visą dieną.

Vydmantiškės veltiniai – nuo šlepečių ligi šalių ir kepurių.

„Vailokiukai“ - dėl šeimos

Moteris džiaugiasi, kad jos pomėgį palaiko visa šeima: vyras Arvydas, 20-metė duktė Reda, 23-jų sūnus Vytautas bei Airijoje gyvenanti sesuo Aldona.

„Mano „vailokiukai“ ir atsirado pirmiausia dėl šeimos. Labai norėjau 5-mečiui sūnėnui Artūrui padovanoti lietuviškas šiltas šlepetes, bet niekur neradau pirkti. Pradėjau naršyti internete – galvoju, nejaugi negaliu pati pabandyti nuvelti. Po to nuvėliau namiškiams, draugams – taip ir užkibau ant vilnos. Dabar net vyras, tolimųjų reisų vairuotojas, sustojimuose be mano šlepečių kojų nebepailsina“, - juokėsi tautodailininkė.

A.Mikalauskienė dirba kasininke Kretingos kultūros centre, kur, ji teigė, kolegos taip pat labai skatina jos saviraišką, padeda surengti parodas.

• Rašyti komentarą (1)