|
|
|
Tinkamai prižiūrėta gyvatvorė – sodybos puošmena
Ir sodybas puošia, ir namus nuo vėjų bei dulkių apsaugo – tokia būtų gyvatvorės paskirtis. Kaip išvengti klaidų prieš rengiantis sodinti gyvatvorę, po to – ir ją prižiūrint, patarė Klaipėdos universiteto Botanikos sodo dendrologė, spygliuočių augalų kolekcijos kuratorė Kristina Baltaragienė.
– Į ką reikėtų atsižvelgti, norint sodyboje pasisodinti gyvatvorę? Kokie augalai rekomenduotini norint ją suformuoti? – Gyvatvores įprasta skirstyti į aukštas, vidutinio aukščio, žemas, labai žemas ir puošnias. Aukšta gyvatvorė paprastai yra nekarpoma, jai užsodinti tinka medžiai bei krūmai, tokia gyvatvorė paranki aptverti dideles sodybas, vienkiemius, parkus. Aukšta gyvatvorė labai gerai apsaugo nuo triukšmo, dulkių, jai užsodinti tinka paprastoji eglė, tuja, kalninė pušis, Zibaldo obelis, gudobelė, alyva, liepia ir t.t. Vidutinės gyvatvorės yra pačios populiariausios, 1 – 2 m aukščio, įprastai karpomos ir pritaikomos atsitverti nuo kaimynų, gatvės, ūkinių pastatų. Tokiai gyvatvorei tinka kaukazinė slyva, ligustras, kaulenis, sedula, kukmedis, tuja, skroblas, pūslenis. Žemos – 0,5 - 1 m aukščio – gyvatvorės tinka atskirti vidaus teritorijoje esančias zonas, pavyzdžiui, atsitverti nuo daržo ar nedidelėms erdvėms padalinti. Tinka tie patys augalai, kaip ir vidutinėms gyvatvorėms, taip pat – buksmedis, raugerškis, lanksva, sidabrakrūmis. Labai žemos gyvatvorės – iki 0,5 m – formuojamos iš žemaūgių augalų arba karpomos. Tinka buksmedis, levanda, rūta, krūminis astras. Tokiomis gyvatvorėmis paranku įrėminti gėlynus, kapus, rožynus. Populiarėja vienmečių gėlių apvadai viešosiose vietose. Puošniosios gyvatvorės – nekarpomos, jos sodinamos iš augalų, turinčių ypatingą lapų spalvą, arba iš skirtingais metų laikais žydinčių krūmų (pavyzdžiui hortenzija, forzicija), gali būti ir augalų mišinys. Tokios gyvatvorės turi išskirtinio žavesio – jas lanko bitės, drugeliai. – Kaip parinkti vietą gyvatvorei, kad ji būtų ne per toli ir ne per arti kaimynų, netrukdytų ir nebūtų konflikto priežastis? – Gyvatvorių sodinimą nustato tam tikros taisyklės: šalia pastatų be langų gyvatvores galima sodinti 1,5 m atstumu, o jei pastatas su langais – 2,5 m atstumu. Nuo šaligatvio gyvatvores galima sodinti 0,5 m atstumu, nuo kaimyno – 1 m. Tačiau galimas ir bendras susitarimas – jeigu gyvatvorės reikia ir vienam, ir kitam kaimynui, tada ji sodinama ant sklypo ribos.
– Kokios būtų rekomendacijos rengiant vietą gyvatvorei sodinti? Koks tinkamiausias laikas, norint pasisodinti gyvatvorę? – Blogiausia yra manyti, jog gyvatvorė gali augti bet kur ir bet kaip. Gyvatvorei parinkit augalai, kaip ir visi kiti, yra jautrūs ir dirvos kokybei, ir drėgmės trūkumui. Norint užsodinti gyvatvorę, visų pirma reikia ištempti virę, šalia jos iškasti 40 – 60 cm gylio griovį, kurio plotis parenkamas pagal tai, kokią gyvatvorę sodinsime – ar viena eile, ar šachmatų principu, ar dvigubą. Pirmuoju atveju užtenka 50 cm pločio, sodinant dviem eilėm – 80 cm. Jeigu renkamės sodinti apvado tipo gyvatvorę, pavyzdžiui, levandomis, griovelio gylį ir plotį reiktų parinkti atsižvelgiant į augalo prigimtį. Griovio dugną patariama perkasti – išpurenti, neišmetant žemės, dar pripilti komposto, durpių ar kokios kitos derlingos žemės. Ypatingą dėmesį reiktų skirti sodinukams: neperdžiovinti šaknų, perkant žiūrėti, kad jos būtų išsivysčiusios, jeigu šaknys kaip siūlai, jas rekomenduojama patrumpinti. Kuo daugiau smulkių šaknelių – tuo geriau, tik jas reikia pasaugoti. Sodinant svarbu neužlenkti šaknų į viršų, nesodinti per sekliai ir per giliai – geriausiai tokiu gyliu, kokiu sodinukai augo medelyne. Užpylus žemę, būtina gerai prispausti, galima netgi koja, ir – negailėti vandens, prilieti kaip reikiant, netgi tokiu oru, kaip dabar, kai gausiai lyja. Gyvatvores sodinti galima pavasarį, rudenį. Spygliuočių gyvatvorę galima pradėti sodinti jau nuo dabar iki spalio mėnesio, lapuočių – kai nukris pirmieji lapai. Pavasarį lapuočių gyvatvorė sodinama neišsprogus lapams. – Ar Lietuvos klimato sąlygomis geriau rinktis spygliuočių ar lapuočių gyvatvorę, ar įmanoma kelių augalų dermė gyvatvorėje? – Jokio skirtumo – mūsų sąlygomis tinka ir vienokia, ir kitokia gyvatvorė. Tik, mano nuomone, nereikėtų maišyti spygliuočių su lapuočiais – tai kaip tik sudaro nedermės ir netvarkos įspūdį. Vientisa gyvatvorė yra pati gražiausia. – Pasodinus gyvatvorę, kokia būtų tolimesnė jos priežiūra? Ar teisinga požiūris, kad gyvatvorei nieko nereikia, nes ji ir taip auga? – Gyvatvorę pasodinus iš rudens, pavasarį ją reikėtų pirmą kartą apkirpti. Ir ne tik viršūnes, bet ir iš šonų. Iš esmės karpymas ir yra vienas svarbiausių gyvatvorės priežiūros elementų. Kirpti reikėtų pavasarį arba rudenį, jeigu yra poreikis – ir vasarą, kai baigiasi ūglių augimas, vadinasi, antrojoje jos pusėje. Pirmaisiais gyvatvorės augimo metais netgi reikia ravėti, laistyti, patręšti. Užaugusios gyvatvorės tręšti neberekomenduojama, nebent kas 3 metus. Neprigijusius sodinukus būtina kuo skubiau pavasarį pakeisti, kad vėliau gyvatvorė būtų vientisa. – Kas „atvedė“ gyvatvores į Lietuvą? Ar jos gali pakeisti lietuviams įprastą tvorą? Kuo už ją gyvatvorė yra pranašesnė? – Jau nuo seno gyvatvorės buvo būdingos dvarų kultūrai. Iš jų gyvatvorės ir atėjo į sodybas. Manyčiau, jog „plika“ vienodų lentų tvora yra nuobodu. O gyvatvorė – pilna gyvybės: vabzdžių, paukščių, spalvų. Be to, gyvatvorė sugeria teršalus, saugo nuo vėjo, dulkių. Tuo, manau, ji ir pranašesnė už įprastą tvorą.
|
|
