Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Devyniolikmetis kretingiškis Domas Budrys jau metus gyvena už Atlanto. Persikelti net į kitą žemyną jį paskatino svajonė žaisti krepšinį. Vaikinas atkakliai jos siekė ne vienerius metus, o susiklosčius palankioms aplinkybėms ilgai nesvarstęs ir net nebaigęs mokyklos paliko tėvų namus ir persikėlė gyventi į Ameriką.

Atakuojančio gynėjo pozicijoje žaidžiantis 193 ūgio krepšininkas Domas Budrys pasakojo, kad pasiilgsta europietiško krepšinio, kuriame laimi protas, o ne jėga.

Krepšinis Domo gyvenime atsirado netikėtai, mat pirmiausia jis žaidė futbolą. Antroje klasėje tėvas pasakė sūnui, kad nuo šiol jis lankys krepšinio treniruotes, o berniukas nesipriešino. Pirmiausia jis žaidė Kretingos sporto mokykloje. Aštuntoje klasėje pakeitė komandą, pradėjo žaisti Klaipėdos Valdo Knašiaus krepšinio mokykloje, kurioje sutiko trenerį Marių Tamolį. Jis vaikiną treniravo iki XI klasės pabaigos. Domo pasakojimu, šis treneris turėjo daug patirties ir žinių, buvo tikras profesionalas ir puikiai jį parengė rungtyniauti Amerikoje.

Per savo žaidybinę karjerą Lietuvoje vaikinas kartą tapo Lietuvos mokinių olimpinio festivalio I v. laimėtoju ir 4 kartus iškovojo bronzos medalį Lietuvos moksleivių krepšinio lygoje su Valdo Knašiaus krepšinio mokykla, taip pat tapo III v. nugalėtoju Lietuvos mokinių olimpiniame festivalyje su Jurgio Pabrėžos gimnazija, buvo kandidatas į U-16 ir U-17 Lietuvos rinktines.

Baigęs XI klasę vaikinas emigravo. Iš 12-kos Domo komandos draugų, žaidusių V. Knašiaus krepšinio mokykloje, septyni rado sau vietą Amerikoje. Kretingiškis su dar trimis lietuviais išvyko į Nebraskos valstijos sostinę Linkolną. Ten jų naujas, amerikietiškosios komandos treneris vasarai leido jiems apsistoti jo paties bute, o vėliau pasirūpino, kad lietuviai būtų apgyvendinti gerose, pasiturinčiose šeimose, kuriose jų gyvenimo sąlygos būtų puikios. „Mano treneris yra pats dosniausias ir geriausias žmogus, kokį tik esu sutikęs. Jis man labai daug padėjo, net, tarkim, jei reikėdavo sumokėti kokį nemenką mokestį ir tėvai nespėdavo atsiųsti pinigų, jis sumokėdavo už mane. Ir taip elgėsi ne tik su manim, o ir su kitais ten atvykusiais lietuviais. Dabar, kai baigiau mokyklą, jis man nebe treneris, o draugas“, – Domas neslėpė dėkingumo treneriui, kurio rūpesčiu jis greičiau apsiprato Amerikoje.

D. Budrys tvirtino, kad mokyklos baigimo ceremonija Amerikoje buvo tik diplomo atsiėmimo formalumas, nesužadinęs jokių jausmų. Tikrosios emocijos jį užplūdo dalyvaujant savo buvusios klasės atestatų teikimo šventėje Kretingoje.

Ameriką kretingiškis pasirinko todėl, kad ten – puikios galimybės suderinti mokslą su sportu. Jis tvirtino, kad Lietuvoje, o taip pat ir visoje Europoje, reikia pasirinkti – nori pasiekti mokslo ar krepšinio aukštumų. „Kai kurie Lietuvoje likę draugai krepšininkai žaidžia daug, bet į pamokas nueina vos ne kas antrą dieną, akivaizdu, kad jų mokslai dėl krepšinio nukenčia. Aš noriu būti ne tik geras krepšininkas, bet ir tam tikros srities specialistas“, – tvirtino jaunuolis.

Ne vienas Domo klausė, kodėl jis išvažiavo nebaigęs mokyklos Lietuvoje. Bet vaikinas visiškai nesigaili tokio savo sprendimo ir sako, kad visi krepšininkai taip elgiasi. „Amerikos treneriai neieško žaidėjų iš Europos mokyklų, reikia nuvažiuoti pažaisti jų mokyklose, jei nori, kad tave pastebėtų“, – tvirtino jis. Linkolne Domas mokėsi privačioje mokykloje, kurioje buvo vos 70 mokinių – kiek daugiau nei dvi lietuviškos klasės. Žaisdamas už mokyklos komandą jis buvo pastebėtas ir gavo stipendiją studijuoti universitete, o kartu – ir žaisti už universiteto komandą.

Jį pastebėjo treneris iš Austin Peay State universiteto, Tenesio valstijos, kuriame dabar krepšininkas mokysis ir žais. Universitetas krepšininkams skiria 12 stipendijų. Šiemet priėmė keturis pirmakursius, tarp kurių – ir kretingiškis. Amerikoje universitetai žaidėjus atsirenka ne pagal jų laimėjimus, o, stebėdami moksleivių žaidimą, bando įžvelgti, kuris turi perspektyvą. Baigęs mokyklą D. Budrys galėjo rinktis iš kelių universitetų ir pasirinko tą, kurio krepšinio komanda žaidžia stipriausioje lygoje, I divizione – tai buvo vaikino prioritetas. Dabar jis bus vienintelis lietuvis komandoje ir negana to – vienintelis baltaodis.

Universiteto stipendija jam garantuoja nemokamą mokslą su visu aprūpinimu: apgyvendinimu, maitinimu, sportine apranga. Mainais už tai studento pareiga yra mokytis, išlaikyti gerą pažymių vidurkį ir sportuoti. Dvejus metus universitete studentas gali būti neapsisprendęs dėl savo specialybės – tiesiog mokytis bendruosius dalykus. Domas taip pat dar nėra apsisprendęs, bet kol kas galvoja apie finansus, ekonomiką, verslo vadybą.

Vaikinas tvirtino, kad Amerikoje turi viską, ko jam reikia, bet vis dar labai pasiilgsta juodos lietuviškos duonos ir karštų močiutės sumuštinių. Šeima, pas kurią gyveno, valgė vien tik šaldytą maistą (šaldytas picas, lazanijas). „Pas juos gyvendamas turėjau subalansuotą picos ir kolos dietą“, – juokėsi Domas. Jis tvirtino, kad, nors ir intensyviai sportuoja, bent jau kol kas valgo ką nori, net ir greitą maistą, bet mano, kad pradėjus mokytis universitete savo mitybą teks reguliuoti.

Kas krepšininkui labiausiai patinka Amerikoje – tai amerikiečių mandagumas, elgesys gatvėje. Vaikinas pasakojo, kad praeidami pro šalį amerikiečiai pasisveikina, nusišypso, paklausia, kaip sekasi. Nors ir aišku, kad jų mandagumas yra suvaidintas, Domas sako: „Jau geriau jų suvaidintas mandagumas, negu lietuvių nesuvaidintas pyktis. Čia praeina žmogus, trinkteli tau į petį ir net nesureaguoja. Amerikoj tavęs už tai tris kartus atsiprašytų. Man tai yra gražu, ir aš stengiuosi elgtis kaip jie“.

Kalbai pasisukus apie krepšininko ateitį Domas atskleidė: „Žinoma, kad norėčiau žaisti NBA, bet nemanau, kad tai yra įmanoma, norinčių ten žaisti daug daugiau nei galinčių“. Anot jo, krepšinio žvaigždėmis tampantys žmonės būna labai talentingi ir vis tiek turi įdėti daug sunkaus darbo. Pats Domas sako, kad jis moka ir gali daug dirbti, viskas, ką pavyko pasiekti – jo darbo ir pastangų vaisius.

Artimiausius ketverius metus Domo planas aiškus: žaisti universiteto komandoje ir baigti mokslus. Vaikinas tvirtino, kad Amerika netapo jo namais ir vargu, kad per tą laiką taps: „Čia mano namai, o ten tik tarpinė stotelė, po mokslų norėčiau grįžti į Europą“. Jis atskleidė, kad jo svajonė būtų gyventi ir žaisti krepšinį Prancūzijoje, jis labai nori išmokti prancūzų kalbą, o taip pat būti netoli namų. Vaikinas sakėsi turįs vieną pagrindinį gyvenimo tikslą. „Nesvarbu, kokiame pasaulio kampelyje būčiau, aš darysiu viską, kad iš krepšinio valgyčiau duoną. Geriausia būtų juodą duoną“, – linksmai pokalbį baigė Domas.

Gintarė LABOTAKYTĖ


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas