Tapo šimtametės istorijos liudininkais

Kretingos Klaipėdos g. 78-ojo namo gyventojai šią vasarą pasijautė šimtametės istorijos liudininkais: namas, kuriame jie gyvena, sulaukė 100 metų. Sukakties įrodymas – ant namo fasado iškalti statybos metai – 1914-ieji.

Buvę ir esami namo gyventojai: (iš kairės) Vytas Batuchtinas su dukterimi Vita ir žmona Dalia, Vladimiras Batuchtinas su anūku Emiliu, Danutė Valytė, jos tėvas Antanas Valys, Irmantas Mockaitis, Janina Zabitienė su anūku Laimonu Zabičiu

Tikrųjų istorinių duomenų apie Bajorų kūrimosi pradžią bei kas ir kokiais tikslais pastatė šį namą, anot Kretingos istorijos žinovo Juliaus Kanarsko, reikėtų ieškoti Vokietijos archyvuose – prieš 100 metų dabartiniai Bajorai buvo vokiečių krašto dalis.

Patys gyventojai sakė girdėję, jog namas statytas žydų, bet kas jame gyveno – sunku pasakyti: gal – darbininkai, gal – pasienio tarnautojai... Jau gerokai vėliau dviaukščiame name gyveno vilnos audinių fabrike „Laisvė“ dirbantys žmonės.

„Ir mes visi, galima sakyti, dirbome „Laisvėje“, iš fabriko tuos butus čia ir gavome, – prisiminė namo senbuvis – Klaipėdos g. 78-ame name 60 metų išgyvenęs Antanas Valys, liepą atšventęs 89-ąjį gimtadienį. – Vaikus čia visi užauginome, buvo, kad vienas kitą ir į paskutinę kelionę, ir į emigraciją išlydėjome. Svarbiausia, kad visi čia taikiai sugyvenome“.

Šiuo metu kitur gyvenanti, bet buvusių kaimynų aplankyti vis užsukanti Janina Zabitienė Klaipėdos g. 78-ajame name išgyveno 40 metų, dabar čia gyvena jos anūkas Laimonas Zabitis. „Atsimenu, kaip visi kartu švęsdavome Jonines. Aš pati Janina. Dar toks Jonas Lipšys gyveno, jo sūnus armonika grojo, tad tikrai linksmai pasibūdavome“, – praėjusio gyvenimo įvykiais dalinosi moteris, kuri savo šeimos albume dar surado nuotraukų, kaip tas namas atrodė praėjusio amžiaus 5 deš. – tada jis turėjęs tris laiptines, buvęs dviejų aukštų. Fabriko „Laisvė“ rūpesčiu 1961-aisiais – tą irgi liudija žyma ant namo – buvo iškeltas III aukštas, padaugėjo gyventojų: dabar name – 14 butų.

A.Valys šimtamečio namo, kuriame išgyveno 60 metų, senbuvis.

„Mano ir netgi jaunesnė karta prisimena, kaip sunku anais laikais buvo gauti butą. Atsimenu, kaip džiaugiausi, galėjęs su šeima pareiti čia gyventi“, – sakė A.Valys.

Jo duktė Danutė Valytė, tėvo aplankyti atvažiavusi iš Jonavos, ir į kaimynų sambūrį kartu su anūku Emiliu atėjęs Vladimiras Batuchtinas, irgi kurį laiką gyvenęs šiame name, dalinosi jau kitokiais prisiminimais.

„Anapus geležinkelio, kur dabar stovi „Kretingos grūdai“, buvęs pelkynas – laukdavome žiemos, kad galėtume eiti ant ledo. Kai statė gigantą, grūdų perdirbimo įmonę, niekas žmonių nuomonės neklausė, patinka mums tai ar nepatinka. Bet laikui einant pripratome prie tokios kaimynystės. Juk ir prie geležinkelio buvome taip pripratę, kad nė nejausdavome gaudesio“, – tvirtino V.Batuchtinas.

Kartu su D.Valyte jie prisiminė, kaip Bajorų kvartalo vaikai eidavo į šalia esančią krepšinio aikštelę – ji dabar išasfaltuota, o seniau toje aikštelėje pildavo „Laisvės“ fabriko katilinėse atlikusį šlaką. „Grįždavome namo visi paišini“, – prisiminė D.Valytė, pasidžiaugusi pokyčiais gimtosiose vietose.

Jų vaikystės laikais name veikė legendinė parduotuvė, kurioje dirbo legendinė pardavėja Bronelė – vaikai pas ją bėgdavę pirkti ledinukų, kai mamos liepdavo, ir miltų, duonos parnešdavo. Duoną arkliu kinkytu vežimu atveždavo toks važnyčiotojas Jurgis – jį senieji gyventojai irgi dar atmena. Prisimena ir šalia buvusią „žibalinę“ – joje žmonės pirkdavę žibalo kurti „primusams“, ant kurių ruošdavo valgį.

Iki pat šių dienų namo žmonės šildosi kiekvienas kūrendamas krosnį anglimis bei malkomis. Iki pat šių dienų namas neturi miesto kanalizacijos, bet, laimei, turi vandentiekio vandens. O štai daržų, kurie seniau buvo neatsiejama gyvenimo dalis, – gerokai sumažėję. „Turime 46 arų sklypą, rengiame dokumentus jį išsidalinti pagal butų plotą. Bendromis jėgomis kuriame erdvę poilsiui – norisi grožio, jaukaus kiemo“, – teigė jaunieji namo gyventojai Vytas Batuchtinas ir Laimonas Zabitis.

Į smagų sambūrį, kuriuo pažymėjo namo jubiliejų, suėję kaimynai pasvarstė, kas lėmė, jog namas išstovėjo visą šimtmetį. Kartu sutarė: matyt, senosios statybų technologijos nebuvusios jau tokios prastos – jeigu ir statė kas mūrinį, tai statė patikimai ir tvirtai. „Palinkėsime savo namui dar šimto metų“, – linksmai nusiteikę šurmuliavo gyventojai – šimtamečio „senuko“ vaikai ir provaikiai.

• Rašyti komentarą (1)