Girininko romantika – su žiupsniu nerimo

Alinantis pastarųjų dienų karštis ir mašalų erzinantis puolimas Mikoliškių girininkijos miško darbininkus privertė keltis su aušra ir darbus pradėti 4 valandą ryto. „Įdienojus vyrai jau važiuoja namo“, – sakė šios girininkijos girininkas Romas Mažonas.

Rąstų kategorija ir storumas lemia medienos kainą. Brangiausi – šakų nesugadinti A, prasčiausi – D kategorijos rąstai. Šioje krūvoje daugiausia buvo B kategorijos rąstų.

Darbai – pagal planą

Kokie 5 metai miško darbus, išskyrus medienos ištraukimą, Mikoliškiuose atlieka samdomas rangovas, Rietavo bendrovė „Dalforest“. „Kad vietinių darbininkų nebeliko – daugelis į Klaipėdą, į statybas nuėjo“, – paaiškino girininkas.

Nė vienas miško darbas girininkijoje nedirbamas stichiškai. Atlikus inventorizaciją, nustačius medžių amžių, tūrį, 10-čiai metų planus yra sudaręs Miškotvarkos institutas. Šiomis dienomis 12–14 miško darbininkų atlieka retinamuosius kirtimus: nereikalingus medžius šalina, palieka tik tuos, iš kurių išaugs vertinga mediena. Pasak girininko, visoje Lietuvoje šie kirtimai nuo gegužės iki liepos buvo sustabdyti. „Du mėnesius miškams buvo leista pailsėti – kol paukščiai išperės jauniklius“, – sakė R. Mažonas. Mikoliškių girininkijos masyvai nusidriekę nuo Kretingos iki Kulių gyvenvietės Plungės rajone. Bendras girininkijos plotas – 7 tūkst. 38 ha. Iš jų valstybiniai miškai užima 2 tūkst. 540 ha, t. y. 36 proc. bendro ploto. Privačius miškus taip pat kontroliuoja, rūpinasi, kad nekiltų gaisrų, valstybinės girininkijos. O štai iš privatininkų geranoriškumo jos ir pasigenda. „Ypač skaudu, kai iš mūsų urėdijos lėšų suremontuotus kelius be gailesčio jie savo miškovežiais išmauroja. Savininkai gali kirsti savo mišką, bet ne visi yra mandagūs ir atsižvelgia į tai, kad, esant tam tikroms oro sąlygoms, nereikėtų vežti medienos. Išgirdę galingos technikos garsą, jei spėjam, bėgam, sekam iš paskos, sustabdom, paprašom nevažiuoti. Kai kurie paklauso, kai kurie – ne“, – pasakojo R. Mažonas. Jis tikino per savo darbo metus nė karto nematęs, kad kuris nors iš savininkų vežtų žvyrą, sklaidytų, greideriuotų kelią, kuriuo naudojasi kaip savo.

Mikoliškių girininkijos 7 metų 1,4 ha ploto eglyne repelentu pateptų medžių viršūnių stirnos negraužia, užtat mielai triauškina šoninius ūglius. Žvėrių nugenėtas medžio stiebas atrodo kaip vėzdas.

Kainą nustato pirkėjas

Mikoliškių girininkijos miškuose vyrauja eglynai, pušynai, beržynai, juodalksnynai, yra ąžuolų, drebulių, baltalksnių. Per metus ši girininkija pagamina maždaug po 11 tūkst. kietmetrių medienos. Pasak girininko, daugiau tarp rajono girininkijų pagamina tik Vaineikių ir Kartenos girininkijos. Kiekius lemia medžių branda, nes amžius, kada juos leidžiama kirsti, reglamentuotas. Girininkas teigė, kad jo valdose galima rasti įvairaus amžiaus medžių, kaip ir žmonių gatvėse – nuo „vaiko“ iki garbaus amžiaus. Siekiant išvengti korupcijos, mediena parduodama tik konkurso keliu. Girininko teigimu, pirkėjų – labai daug, sąraše – apie 40 įmonių, yra jų ir iš Latvijos. Latviai taip pat dalyvauja konkurse, apie kurį skelbiama internete. R. Mažonas sakė, kad šiuo metu už kubinį metrą eglės rąstų įmonės moka per 200 Lt. Gyventojai taip pat gali nusipirkti malkų arba pagal prašymus nedidelius kiekius medienos statybų reikmėms. Konkurse jie nedalyvauja, tačiau vis tiek moka jo metu nustatytąją kainą. „Kartais girdim burnojant: esą kokie tie miškininkai, susikėlė nežmoniškas kainas! Ne miškininkai jas sukelia, o tas, kas perka“, – patikslino girininkas.

Turtingi žvėrių

Visą balandį, kai medžiai geriausiai prigyja, vyko miško, daugiausia eglynų, atkūrimo darbai iškirstose biržėse. Geros kokybės sodmenų iš sėklų, beje, surinktų Mikoliškių girininkijos plantacijoje, kasmet užaugina Kretingos miškų urėdijos medelynas, aprūpinantis ir kitas urėdijos girininkijas.

Mikoliškių girininkijos kirtavietėse šį pavasarį atkurta 22 ha miško. Be to, kaip ir kiekvieną pavasarį 5 tūkst. eglių daigų buvo pasodinta papildomai. „Todėl, kad ir žvėris, ir vabalas kokį sodmenį visada pagraužia, ir šernas išknisa, ir oro sąlygos paveikia“, – paaiškino girininkas.

Dar vienas iš miško darbų vasarą – jaunuolyno ugdymas arba, kaip anksčiau buvo sakoma, šviesinimas ir valymas. Rugpjūčiui baigiantis, repelentu – atbaidančiuoju tepalu „Cervacol Extra“– kaip ir kasmet, 20 ha bus aptepama pušų bei nedidelių eglių 5–10 cm viršūninių ūglių, kad jų negraužtų stirnos. „Iš stirnų mes neatimam maisto, šoninius ūglius visada joms paliekam, bet saugom, kad medis užaugtų ne kerotas, o normalus“, – sakė R. Mažonas. Jo teigimu, šiemet reikės tvora aptverti dar ir 1 ha ąžuolyno, saugant jį nuo briedžių. Girininko nuomone, pastaruoju metu jų padaugėjo. „Esame turtingi žvėrių – turime dar ir vilkų, ir net lūšių į mūsų teritoriją, matyt, iš Telšių urėdijoje Petro Dabrišiaus įkurtojo žvėrinčiaus atklysta “, – šypsojosi girininkas.

Anot jo, ąžuolą yra sunkiausia užauginti: ilgai auga, be to, kol jaunas, ir zuikis, ir briedis, ir stirna pagraužti kėsinasi.

Neramiausia dėl gaisrų

Bet didžiausias rūpestis miškininkams – medienos vagystės ir gaisrai. R. Mažonas pagal garsą skiria, koks transportas pravažiavo. „Jei tai miškovežė, nakties tyloje nuo gausmo sudreba urėdijos pastato, kuriame jis ir gyvena, langai. „Būna, kad pašoku negerų minčių nutvilkytas: gal jau vagia?“, – prisipažįsta R. Mažonas.

Didžiausias gaisras Mikoliškių girininkijoje buvo 1993 m. Jo metu išdegė 1,5 ha miško. Dažniausiai miškai užsidega dėl žmogaus neatsakingumo: grybautojų, uogautojų neatsargiai numestų nuorūkų, poilsiautojų paliktų stiklo šukių. „Per tokius karščius kaip dabar su įtampa laukiu, kad tik gyventojai nepaskambintų ir nepasakytų, jog jau degam, – atviravo girininkas. Jei būtinai jam prireikia išvažiuoti atokiau girininkijos, be atsakingo žmogaus teritorijos nepalieka.

Per darbo metus R. Mažonas nepastebėjo, kad miškų kelius žvyruotų, greideriuotų miškų savininkai. „Nuo šios pareigos jie nusišalina. Keliais rūpinasi tik mūsų urėdija“, – sakė girininkas

Mikoliškių girininkijos kolektyve be jo paties yra dar trys darbuotojai: girininko pavaduotoja Renata Skrodenienė, meistras Albinas Gudirgis ir eigulys Pranas Dirvonskas. Yra ir du nuolatiniai darbininkai. Vienas jų – Rolandas Kondrotas – šiomis dienomis krūmapjove iš eglaičių jaunuolyno kerta nereikalingus krūmus bei medžius, atlieka želdinių priežiūros darbus.

Sutverti miškams

Ant R. Mažono stalo jo darbo kabinete, kurio visos sienos nukabinėtos meniškais, pačios gamtos iš medžio šakų sukurtais kūriniais – nedidukė Žemaitijos vėliava. „Kai kas nors paklausia, kodėl ne Europos Sąjungos, paaiškinu, jog pirmiausia čia – Žemaitija, o girininkas – tikrų tikriausias žemaitis, tik ta šnekta ir tekalbantis“, – pokštavo jis.

Mikoliškių girininkijos girininku Romas dirba nuo 1987 m., o apskritai girininkijoje – nuo 1985-ųjų. „Perėjau visus etapus: buvau ir eigulys, ir meistras, ir girininko pavaduotojas“, – šypsojosi jis.

Simboliška, kad tos pačios girininkijos girininkas, išdirbęs 17 metų, buvo Romo tėvas a. a. Jonas Mažonas. „Prisimenu, kaip mane, dar mokinį, tėvas atkalbinėjo miškininko specialybės nesirinkti. Sakė, sunku bus, neturėsiu nei atostogų, nei savaitgalių – vien rūpesčiais tegyvensiu. Bet aš jo nepaklausiau“, – prisiminė pašnekovas. Beje, jo dukra Aistė Mažonaitė taip pat miškininkės keliu pasuko – A. Stulginskio universitete Kaune studijuoja šią specialybę, jau baigė du kursus. „Aš jai tą patį kartojau, sakiau, ne vien romantika laukia – ir sunku bus, ir rūpesčiuose skęsi, bet Aistei tai – nė motais. Jau, matyt, tokie mes, tie Mažonai, miškams sutverti esam, būdas mūsų toks“, – neslėpė Romas.

*

Kretingos miškų urėdijoje, kurios miškai apima Kretingos, Klaipėdos, Skuodo rajonus bei Palangą, iš viso yra 1 tūkst. km kelių. Jų remontas kasmet urėdijai kainuoja apie 900 tūkst. Lt.

*

Per metus Kretingos urėdija pagamina apie 100 tūkst. kietmetrių medienos.

• Rašyti komentarą (0)