|
|
|
Justinas Mikutis - amžinas keleivis
Žmonės išeina į kelią. Kelyje sutinka vieni kitus. Pavargę susėda šalikelėje, dalinasi duona, mintimis. Taip įprasta. Keliai ir takai sujungia žmones. Bet XX amžiaus viduryje Justinas Mikutis, nusileidęs Pranciškonų gimnazijos laiptais, į savo gyvenimo kelią išeina tiesiai per Žemaitijos pievas, brenda per laukus, nosies tiesumu keliaudamas pas tuos, kurie jį supranta ir priima. Kodėl žmogus ignoruoja kelią, aplenkia pramintus takus ir brenda ten, kur niekas dar nėjo? Apie tokį žmogų mąstau ir bandau jį suprasti. Jaunųjų Vilniaus dailės instituto studentų eskizuose pagautas aštrus žvilgsnis. Įsižiūriu į portretus – charakteringi mąstytojo bruožai. Užsispyręs, sprogdinamas vidinių jėgų ir idėjų, nepalūžęs, stiprios dvasios žmogus. Įdubę skruostikauliai, gilios raukšlės kaktoje, susimąstęs. Ką matau žiūrėdama į nuotraukas, – tik patvirtina amžininkų atsiminimus apie Justiną Mikutį. Sakoma, jog pagal žmogaus bruožus galima apibūdinti jo charakterio savybes. ***** Garuoja liepžiedžių arbata, lūžta naminio sūrio riekelės. Tik nėra kada tuo sūriu gardžiuotis... Arbata irgi vėsta... Sėdime senoviniame name, prigludusiame prie pat keliuko, kuris, pasukęs už kelių ypač žalių pušelių, nuveda į pagrindinę miestelio gatvę, pro langą matosi tik Salantų bažnyčios bokštas. Pats miestelio pakraštys. Giliame krėsle ramiai susidėjęs rankas Vaclovas Šverys iš Salantų parapijos porina apie savo gimnazistišką jaunystę iki Antrojo pasaulinio karo. – Teik tū gimnazistu ėr tebova – kuoks penkiuolėka, gal dvylėka, vėsi veins kėta pasižėnuojuom.... Dešimtį metų lageryje praleidęs politinis kalinys šypsodamasis pasakoja, rodo fotografijas, vis atsisukdamas į žmoną pasitikrina, ar teisingai prisimena, ar ko nepamiršęs. Seku, kur krypsta pasakotojo žvilgsnis, – visą sieną puošia paveikslai, o medinėje lentynėlėje išdėliota dešimtys mažyčių kryželių. Žmona suskumba paaiškinti, kad visi šie meniški darbai sukurti jos sutuoktinio Vaclovo Šverio. O devintą dešimtį perkopęs vyras įdėmiai žiūri, kaip mes gėrimės jo darbais, stebimės kruopščiai išdrožinėtais kryželių ornamentais. Pagiriame šeimininko kūrybiškumą ir kantrybę. ***** Šverys pasakoja, kad Justinas, užsidegęs kokia nors filosofine idėja, karštai įrodinėdamas, nenustygdavo vietoje ir vaikščiodamas po šį kambarėlį (kuriame ir mes dabar kalbamės) taip įsikarščiuodavo, kad imdavo bėgioti, visada atsitrenkdamas petimi tai į vieną, tai į kitą sieną... Pastebėjęs, kad aš nelabai suprantu, ar gali žmogų šitaip užvaldyti idėja, kad imtų nebejausti aplinkos, Vaclovas energingai stojasi iš krėslo ir guviai stengiasi atkartoti draugo žingsnius ir kuo tikslesnius rankų judesius. Nustebusi žiūrėjau į devyniasdešimtmetį pasakotoją ir toptelėjo netikėta mintis, kad jie galbūt labai panašūs, todėl ir tvirta draugystė. Vaclovas stovėjo, atsirėmęs į kambarėlio sieną, ir susijaudinęs tęsė: – Kai jis kalbėdavo, akių negalėdavai atitraukti nuo išraiškingo jo veido. Žiūrėk, būsi paskui ką įdomaus ir praleidęs. O Justis juk nebepakartos... Mūsų pokalbis užsitęsė, pro kiemo pušeles pažvelgusi popiečio saulė nušvietė prisiminimų įkvėptą mano pašnekovo veidą. Senas žmogus, o gražus. Nudiegė mintis – dvasinė bičiulystė nepavaldi laikui, o atvirkščiai, visas drauge praleistas judviejų pokalbių valandas prieš mane stovintis žmogus nešasi kaip didžiausią turtą. Netikėtai pajuntu, kad esu be galo dėkinga šiam garbingam vyrui, kad manimi pasitiki ir taip nuoširdžiai dalinasi. Pamažu pradedu įsivaizduoti, kaip gera Justinui turėjo čia būti, kokie artimi, geri, vaišingi, malonūs jam buvo šie žmonės. Netrikdė jo laisvės – niekada neklausė, kada jis grįš, kur eis ar išvis dar kada pasirodys. Todėl būdavo, kad iš ryto ir neberasdavę jo lovoje. Neprašvitus tiesiai per laukus patraukdavęs pievomis ten, kur vedė jo paties mintys ar šaukė Viliaus Orvido akmenys... ***** Šverio žmona šypsosi, jog negali atsistebėti, kaip ji iki šiol neužmiršo Justino balso, deklamuojančio jai ,,Dieviškosios komedijos“ ištraukas: – Skotu bolbeles, skobu anam kuošės pastuoruotė, vuo ons monei vis itališka rokou. Aš anam sakau, Justieli, ka nieka nesoprontu... Šverienės vyras dar prideda, kad Mikutis užsispyrė išmokti italų kalbos ir perskaityti Dantę, kad ne tik suprastų, bet ir pajaustų šio kūrinio tikrąją prasmę bei skambesį. Kitą vasarą atkeliavęs į Salantus, Šveriams skaitė Vytautą Mačernį. Keistas dalykas – knygos lyg pačios įvairiausiais keliais ,,ateidavo“ pas Mikutį. Vaclovas prisimena dar vieną istoriją, kaip braudamasis per Platelių ežero pakrančių krūmokšnius Mikutis rado šakose įstrigusį parašiutą, o jame – Bernardo Brazdžionio knygelę ,,Per pasaulį keliauja žmogus“. ,,Drąsus Mikutis – parsinešė knygą į namus“, – neatsistebi Vaclovas. Simboliška. Taip ir liko amžinas keleivis, savo namų nesuradęs, tik laikinas priebėgas, nors ir rūpestingai, nuoširdžiai teikiamas. O pasaulį, kitokį, nesuvaržytą, pasak bičiulio, visuomet jautė esant. ***** Mikučiui visiškai nerūpėjo, kaip jis atrodo. Šiam žmogui svarbesnis buvo dvasinis pasaulis, o ne išorinis įvaizdis, kuris, atrodytų, nulemia pirmą įspūdį apie žmogų. Tačiau Mikutis nemėgo įprastų dalykų ir nepaisė visuomenės normų. Vaclava Šverienė vėl pakartoja vyro mintis: ,,Jokio kelio nejautė, ėjo tiesiai per laukus, šlapia, bjauru būdavo.” Moteris prisimena, kad ne kartą pyktelėjusi ir pasakiusi: – Justi, dėl ko atėjai per laukus, tu batus pasidėk prieangy! Tačiau beveik kiekvienąkart - tas pats: vienas batas – troboje, kitas – prieangyje pamestas. Kai Justinas Mikutis gyveno Grigaičiuose, šeimininkės duktė eidavo sutvarkyti jo kambario. Mikutis dvi poras batų teturėjęs, bet abeji nuplyšę, prasti buvę. Tuos, kurių nenešiodavo, pamesdavo paprastai po lova, o ta Jadzelė Serepinaitė, kunigo Serepino sesuo, smarki buvusi. Kadangi lova buvo geležinė, sykį ji ir sako: – Prisirišk savo batus prie lovos... Batai galėtų būti pakabinti aukščiau, kad nesiektų žemės. Justinas nieko nelaukęs ir pririšo juos kaip šunį – ant ilgos virvelės. Skaniai nusijuokusi Vaclava žvilgteli pro langą laukų pusėn, susimąsto... – Kai pamatydavau pareinantį, svarbiausias rūpestis būdavo jį pamaitinti – žinodavau, ko visad labiausiai lauks. Tad ir skubėdavau prie puodų, kad kuo greičiau būtų išvirta bulvinė košė. – Košė su makalu, – prideda Šverys. ***** Padėkoju guviems šeimininkams. Juk praeities prisiminimai, kuriais tądien dalinosi mano pašnekovai, ne tik grąžino į gražiausius – jaunystės – metus, malonius išgyvenimus, bet ir kliudė skaudžias jų gyvenimo patirtis. Tad ir jaudulio, ir tylos minutėlių būta. Sustojame mažutėje verandoje, Vaclava ištiesia ranką: – Čia Justelis mėgdavo miegoti. Patikdavo jam: prieš akis - platus laukas, gerai matyti buvo, kas pareidavo. Ne kartą yra bėgęs nuo persekiotojų tiesiai į laukus. Žmonių nuvaikščioti keliai ir takeliai netiko Justinui Mikučiui, nes buvo per siauri. Pramintais keliais eina naudos ieškotojai. Mikutis ieškojo žmogaus sielos...
Gintarė PAULAUSKAITĖ
|
|
