Gera gyventi, jei nešalta – ne badas – neskauda

Du sūnus Algirdą (kairėje) ir Vytautą užauginusi Juzefa Surdokienė šiandieną apgaubta jų meile bei rūpesčiu

Ką tik 90-metį atšventusiai pedagogei Juzefai Surdokienei iš Laivių kaimo optimizmo ir gyvenimo geismo galėtų pavydėti dažnas gerokai už ją jaunesnis žmogus. Per savo amžių patyrusi badą, šaltį, tėvų tremtį, pakeitusi motiną dviem dešimtims našlaičių, šiandieną ji sako esanti laiminga, o gyvenimas jai - labai gražus.

Gandras šeimos lizdą gausindavo liepą

„Atsibundi rytą – gandras kalena, kregždės vaikus veda. Nueinu prie „prūdo“ ir dėkoju Viešpačiui už gyvenimą, man tokį netrumpą duotą. Ko gi iš tikro žmogui reikia, visą gyvenimo gerumą aš sutalpinu į paprastą formulę - nešalta, ne badas, neskauda“, - požiūrį į gyvenimą dėstė 90-metė, atokaus kaimo sodyboje šiandieną gyvenanti viena, tačiau nuolat supama savo sūnų - 56-erių notėniškio Algirdo ir 58-erių vilniečio Vytauto dėmesiu.

Sūnūs motiną ne tik per šventes ar savaitgaliais aplanko, bet skambina kasdien ir net po kelis sykius. Visi trys gimę liepą, per patį medunešį, tad ir gimtadienius tėviškėje vienas po kito švenčią.

O ir pati Juzefa nesėdinti užsisklendusi savo vienatvėje – nors moteris sunkiai vaikšto, tačiau yra aktyvi Salantų senjorų klubo, kuriam vadovauja buvęs ilgametis pedagogas Adolfas Stanevičius, narė. „Mums, senjorams, Stanevičius yra tikroji klubo siela, - susirinkę bendraujam, dainuojam, keliaujam“, - kasdienybės džiaugsmais dalijosi J.Surdokienė.

Iš kolūkio pirmininkės – į mokytojas

J.Surdokienė - ne Žemaitijos krašto dukra: ji kilusi iš Joniškio rajono Džiugių kaimo, o šio kaimo kapinaitėse ilsisi, kaip skelbia užrašas ant paminklo, jos proprosenelio Tamošo Bernoto, gimusio dar 1796 m., palaikai. Ji augo ūkininkų šeimoje, yra vyriausia tarp 3 vaikų. Visi trys jie - ilgaamžiai: seseriai Julijai – 88-eri, o broliui Vincui – 85-eri.

Visus tėvai leido į mokslus: Juzefa mokėsi Kauno žemės ūkio akademijoje. Pokariu jos šeima buvo išbuožinta, išdraskyta: į Krasnojarsko kraštą išvežta motina ir sesuo – tėvas tuomet gulėjo Rygos ligoninėj, o brolis pasislėpė rugiuose. Vėliau tėvas pats išvyko į Sibirą paskui žmoną.

Juzefai tekę pragyventi tik iš menkos stipendijos, nuolatinėje įtampoje, kad neareštuotų. „ Atsimenu, sykį buvau taip išbadėjusi, kad važiuojant traukiniu namo, dvi rusės priešais mane kažką valgė, o aš galvojau - nualpsiu iš silpnumo. Jeigu jos būtų žinojusios, kokia esu alkana, manau, tikrai būtų davusios kąsnį duonos. Su duonos kriaukšle kišenėj, lyg šventenybe, vaikystėj basa bėgdavau 5 km į mokyklą ir atgal. Kaip pasikeitė gyvenimas: šiandien tėvai nebežino, ką įdėti vaikams priešpiečių – ir tas nepatinka, ir tas neskanu“, - samprotavo J.Surdokienė.

Juzefa studijų Kaune metais

Pabaigus agronomijos mokslus, ji išsyk buvo paskirta vadovauti Žagarės kolūkiui, - pirmininkavo trejus metus. „Bet baimė neapleido: kartojosi trėmimai, o aš ir šiandien nežinau, kodėl valdžia manęs nelietė - važiuodavau į rajoną su nurodymais ir vis drebėdavau, kad neareštuotų, - neslėpė moteris. – Neatlaikiusi įtampos, išvažiavau pas dėdę į Mažeikius: ten mane įsižiūrėjo būsimas vyras Algirdas, laukiausi ir už jo ištekėjau. Netrukus atvykome gyventi į Laivius, dirbau Lenino ūkio agronome. Draugai pradėjo sakyti, ko vargstu tame kolūkyje. Nuėjau į Salantų mokyklą–internatą ir įsidarbinau pradinių klasių mokytoja“, - savo gyvenimo puslapius paskubomis pravertė J.Surdokienė.

Auklėjo teisingu griežtumu

Į Salantų internatą anuomet veždavę našlaičius arba vaikus iš tų šeimų, kurios išsiblaškę ar itin varganai gyveno. „Klasėje turėjau 24 tokius vaikus: buvau jiems tarsi mama – kaip jie manęs laukdavo, pamatę ateinant, išbėgdavo pasitikti“, - nostalgiškai prisiminė pedagogė.

Į motinos pasakojimą įsiterpė Vytautas: “Bet ir mudu su broliu jos pasiilgdavome: septintą ryto jos jau nebėra – išbėgdavo žadinti vaikus, dešimtą vakaro taip pat dar nėra – guldydavo vaikus. Patys su tėčiu valgį gamindavome, kiaules pašerdavome, o brolis Algirdas ir karvę išmoko melžti, gal todėl ir tapo ūkininku“, - juokėsi jis. J.Surdokienė sakė mokinius auklėdavusi teisingu griežtumu: „Mandagiai paprašydavau nekišti rankų į kišenes, jei neklausė – paimdavau švarkus ir užsiūdavau jas. Vaikai jautė, kad myliu juos, bet žinojo, jog esu reikli. Nuo mažmožių ir prasideda tvarka bei drausmė. Be griežtumo nėra meilės, bet griežtumas turi būti teisingas: mokiau mylėti žmogų, aukotis dėl draugo, nelaikyti pykčio ir atleisti. Galąsdavau ir galąsdavau liežuvį tais pamokymais. Bet už tai dar ir šiandien auklėtiniai mane prisimena: tai vienas, tai kitas vis užsuka aplankyti“.

„O namie mama mums duodavo absoliučią laisvę – statydavom palapines Kregždinkalnyje ir leisdavom ten naktis. Mums ji nebuvo itin griežta, - mumis ji tiesiog pasitikėdavo“, - pastebėjo Vytautas.

*

Devyniasdešimtmetė įsitikinusi, jog vaiką tarsi vytelę reikia lenkti nuo mažumės – mokyti jį gyvenimo, bet tai daryti su gerumu ir didele kantrybe: „Einu gatve, prošal praeina būrelis jaunų žmonių: aš juos pasveikinu, o kitąkart jau jie mane palabina iš ryto. Atvažiuoja anūkai, pabučiuoju jiems rankas: klausia, kodėl taip darau, o aš sakau – kad ir jūs senam žmogui bučiuotumėt“.

• Rašyti komentarą (4)