Gerumas, atvežtas iš Ispanijos

Pastarosiomis dienomis Kretingoje šurmuliuoja būrys ispanių merginų: „Opus dei“ katalikiškai organizacijai priklausančios merginos jau per 20 metų atvažiuoja į Lietuvą savanoriškai veiklai.

Cristina Jimenez Clopes (pirma iš dešinės) su jaunesnėmis savanorėmis dalinasi savo sukaupta patirtimi, įkvepia joms norą skleisti gerumą, padėti žmonėms.

Jurgio Pabrėžos universitetinėje gimnazijoje apsistojo 55 ispanės ir 10 lietuvių iš Vilniaus bei Kauno, padedančių joms susikalbėti su vietiniais. Merginų amžius - nuo 15 iki 27 metų. Merginų grupė iš Ispanijos dažniausiai apsistoja Kretingoje. Nors keturis kartus gyveno Klaipėdoje, vieną – Gargžduose. Ispanės sako, kad Kretingoje joms patinka labiausiai: čia – geros gyvenimo sąlygos, graži gamta. Merginos atvyko iš skirtingų Ispanijos miestų ir provincijų. Daugiausia jų - iš Barselonos, Žironos, Leridos ir Taragonos. Tris dienas iš Barselonos autobusu vykstančios merginos sąmoningai nesirenka kelionės lėktuvu, kad prieš atvykdamos į svečią šalį spėtų artimiau viena su kita susipažinti.

Kretingoje merginos lankosi senelių namuose Padvariuose, ligoninėse, vargingai gyvenančių šeimų namuose. Nors lietuviškai jos moka vos kelis žodžius, tačiau tai netrukdo užmegzti emocinio ryšio. „Mes galime paimti senelio ranką, ją paglostyti, jei rankos suvargusios – ištepti jas kremu, pakvėpinti. Nuvažiavę į šeimas, mes jų klausiame, kokios pagalbos jiems reikėtų. Dažnai padedame jiems susitvarkyti namus. Mes atvažiuojame padėti, dalintis gerumu“,- pasakojo jau trečius metus savanoriauti į Lietuvą atvykstanti Cristina Jimenez Clopes.

Merginos iš Ispanijos kasdien pasiskirsto darbus: vienos važiuoja į šeimas, kitos - į senelių globos namus ar kitas savanorystės vietas. Likusios moko ispanų kalbos, tvarko mokyklą, kurioje yra apsistojusios, valgykloje pačios pasigamina valgyti.

Mergina pasakojo, kad organizacija savo savanorišką veiklą Lietuvoje, o ne Ispanijoje vykdo dėl kelių priežasčių: išvažiavus į kitą valstybę jaunos mergaitės trumpam užmiršta savo kasdienius reikalus ir į šalį pasideda mobiliuosius telefonus, susitelkia ties savanoryste. Taip pat žmonės, kuriuos jos čia aplanko, dažniausiai neturi materialinės gerovės, ir tai padeda joms išmokti pagrindinę šios savanorystės pamoką: ne pinigai žmogų daro laimingu, o artimo buvimas šalia. „Svarbu turėti kuo rūpintis ir kas pasirūpintų tavimi. Mes visada atvažiuojame su mintimi, kad turime padėti čia gyvenantiems, bet galiausiai kelionės pabaigoje jaučiamės gavusios daugiau negu atidavusios“,- atviravo savanorė iš Ispanijos.

Merginos be kitų savo veiklų norinčius lietuvius moko ispanų kalbos. Šiemet pamokas lanko 8 norintieji. Visi jie - 13-14 metų, ateina ir viena dvidešimtmetė mama su savo mažamečiu vaiku. Savanorės tvirtina, kad ispanų kalbos mokytų ir tada, jei atsirastų tik vienas norintis jos išmokti.

Atvykusios savanorės priklauso katalikiškai organizacijai. Tam, kad turėtų kur melstis, mokyklos aktų salėje įsirengė mažą koplytėlę. Vakarais savanores aplanko kunigai - lietuvis ir du ispanai. Jie aukoja šv. Mišias, skaito pamokslus, klauso išpažinčių. Pasimelsti merginos savo rankomis įkurtoje koplytėlėje gali ir dieną.

Ispanės tvirtino, kad įžymių Lietuvos vietų aplankyti dažniausiai nespėja, nes atvažiuoja ne turistiniais ar kultūriniais tikslais. Tačiau Genocido aukų muziejų Vilniuje stengiasi aplankyti kasmet, kad suvoktų, ką okupacija padarė mūsų šaliai. Visas kelionės išlaidas savanorės finansuoja pačios, jokių rėmėjų neturi. Tačiau C. Jimenez Clopes tvirtino, kad visos merginos prieš kelionę stengiasi pinigus užsidirbti pačios ir neprašyti tėvų - tai dar labiau sustiprina savanorystės vertę.

Gintarė LABOTAKYTĖ

Vytauto Didžiojo universiteto studentė

• Rašyti komentarą (2)