Pajūrio naujienos
Help
2017 Spalis
Pi 29162330
An 310172431
Tr 4111825
Ke 5121926
Pe 6132027
Še 7142128
Se18152229
Orų prognozė
Dieną13°C debesuotumas 6 %
Naktį5°C debesuotumas 31 %
Apklausa

Ar pritariate, kad vaikai mokyklą pradėtų lankyti nuo 6-erių metų?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Šimtametės drobės – iš kraičio skrynių

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Kultūra
  • 2014-04-29

Kultūros paveldą itin mokantys branginti rūdaitiškiai šįkart vėl į Kretingos kultūros centro Rūdaičių skyriuje surengtą parodą „Audė mamos drobeles“ sunešė parodyti tai, ką vertinga surado išsaugota savo senolių kraičio skryniose.

Sigita Šimkutė išskyrė Bernadetos Staponkienės išsaugotą itin seną kilimą – divoną.

Ši paroda – tai dalis etnokultūrinės šventės, kurią surengė Rūdaičių skyriaus meno vadovė Sigita Šimkutė. Ji, dar būdama mokinė tapusi „Tėvynės pažinimo“ draugijos nare, ėmėsi iniciatyvos rinkti, puoselėti ir parodyti visuomenei tai, ką sukūrė mūsų protėviai.

Beje, ir ši etnokultūros šventė, kuria buvo siekta išaukštinti audėjų amatą bei jų rankomis sukurtus lobius, tęstinė – surengta jau ketvirtąkart. Pirmąjį kartą S.Šimkutė surinko keliasdešimt senovinių prijuosčių, vadinamųjų kvartūgų, ir surengė jų parodą. Antrąją parodą ji skyrė senovinėms skaroms, o pernai paragino močiutes viešai parodyti savas išsaugotas vestuvines sukneles.

„Šiemet išvien su rūdaitiškėmis moterimis sugalvojome parodyti, kuo įdomūs ir vertingi yra rankomis austi senieji audiniai: lovatiesės, rankšluosčiai, staltiesės, užvalkalai ir stori užtiesalai, vadinamieji divonai. Kai kurioms drobėms – net per 100 metų. Taip norisi, kad žmonės senųjų daiktų, nuo laiko pageltusių ir dažnai neišvaizdžių, neišmestų. Mes taip greit europėdami ir amerikonėdami, nebežinome, nei kaip mūsų seneliai gyveno, nei kokių tradicijų laikėsi“, - S.Šimkutė sakė, kad būtent tai ir yra jai didžiausia paskata rengti etnokultūrinius renginius. Bernadeta Staponkienė papasakojo apie į parodą pristatytus savo motinos kraitinius audeklus - ant sienos kabinamą kilimą - divoną bei raštuotą lovatiesę. Iš pasiturinčių ūkininkų kilusi jos motina į uošviją Rūdaičiuose 1923 m. buvo išlydėta įspūdingai vežant kraitį. Tą kraitį savo rankomis suruošė jos sesuo Domicelė Brezgaitė-Saudargienė.

Onutė Penelienė atvežė parodyti išsaugotą savo mamos lovatiesę. Teresė Gigienė pateikė motinos Petronėlės Švaraitės-Buivydienės, gimusios dar 1898 m., austas staltieses bei paklodes su nėriniais.

O 86-erių Emilija Piekienė kilnojo ir rodė išsaugotą savo pirmąją kraitinę lovatiesę. Savo uošvės staltiesę, kuria per Velykas ir Kalėdas ji šeimynai dengdavo stalą, į parodą pristatė Roma Vitkuvienė.

Vidos Pipirienės atvežtas audeklas išsiskyrė savo raštais, kuriuose dominuoja specifinė geltona spalva. Anot S.Šimkutės, šią spalvą, kaip ir kitas, mūsų senolės pasigamindavo pačios iš medžio požievio, taip pat dažydavo pelkių geležies rūda, augalų lapais, samanomis.

Vakaro metu prisiminimais pasidalijo rūdaitiškė audėja Janina Ilgaudienė, o pamąstymais apie audėjos amatą – etnokultūros specialistė, Pranciškonų gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Virginija Rudavičienė.

Rūdaitiškės į parodą sunešė per 50 drobių, kai kurios iš jų - šimtametės.

Į šventę pasidalinti prisiminimais buvo atvykusi S.Šimkutės močiutė Elena Mažeikienė, kuri taip pat yra „Tėvynės pažinimo“ draugijos narė. Savo namuose Telšių rajone, Tučių kaime, jos abi įrengė savo giminės ir kaimo paveldo muziejų.

„Tuos audeklus audė anų laikų audėjų audėja, mano vyro pusseserė Stefanija Niuniovaitė. Jos vyrui Domininkui tekdavo arkliais ir ligoniui kunigą parvežti, ir numirėlį į kapus nuvežti. Žalias storas raštuotas audeklas buvo skirtas vežimo pasostei uždengti, kai į namus veždavo kunigą. Stefanija mirdama pasakė, kad visus savo audeklus – kapas, lovatieses, rankšluosčius - palieka Nerimdaičių bažnyčiai ir gedulo namams“, - eidama nuo drobės prie drobės pasakojo E.Mažeikienė. Priminusi apie gilias mūsų krašto audimo tradicijas, S.Šimkutė akcentavo, jog už šį tautinio paveldo palikimą, tokį skirtingą bei originalų, turėtume būti dėkingi neturtingoms valstietėms. Iš taupumo ir sumanumo šios, skirtingai, negu turtingų ūkininkų žmonos bei dukros, kurios darbužius įstengdavo nusipirkti, pačios audė iš vilnos, lino, netgi pakulų. Ir taip ugdė savo kūrybiškumą bei išmonę, o pačių sumanytus raštus vis perduodavo iš kartos į kartą.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas