|
|
|
Atradimai – gyvenimo ir knygų puslapiuose
„Lietuviai iki šiol yra labai nedrąsūs ir susikaustę, mums vis atrodo, kad viską darome ne taip, esame provincialūs. Ironiška tai, kad tą patį apie save mano visi. Nuolatos girdžiu tiek vokiečius, tiek amerikiečius, tiek italus, burnojančius ant savo šalių ir dūsaujančius, kad visi kiti yra geresni“,- pasakojo kretingiškė Lina Suodytė, kuri šiuo metu Niujorke studijuoja leidybą ir atrastomis knygų pasaulio įdomybėmis bei savo mintimis su tautiečiais pasidalija tinklaraštyje.
L. Suodytė prisipažįsta, kad vis dar pratinasi prie minties pomėgį rašyti paversti profesija, bet tinklaraščio www.1455.lt, kuriame populiariai ir įtaigiai pateikiamos naujienos iš knygų ir leidybos pasaulio, sėkmė suteikia jai pasitikėjimo. „Labiausiai džiaugiuosi sužinojusi, kad kas nors, mano straipsnių įkvėptas, po ilgo neskaitymo laiko grįžta prie knygos. Laikau tai tiek asmeniniu, tiek profesiniu laimėjimu“,- teigė L.Suodytė, kurią įkvepia teigiama skaitytojų reakcija. Populiarina leidybos žinias L.Suodytė savo tinklaraštį pavadino http://www.1455.lt, taip pagerbdama 1455-uosius, žyminčius leidybos pradžią – tuomet Johanas Gutenbergas paties sukonstruotu spausdinimo presu išspausdino 180 savo pirmosios knygos – Gutenbergo Biblijos – egzempliorių. L. Suodytė pasakojo, kad jau baigusi pirmą semestrą Niujorko universitete, jautėsi sukaupusi nemažai temų, apie kurias retai kalbama viešai. Tad šovus idėjai savo žiniomis pasidalyti su kitais, iš karto ėmėsi jos įgyvendinimo. Ir įrodė – kalbėjimas apie knygas, leidybą gali būti žaismingas, įtaigus ir aktualus. Paklausta, kokią leidybos perspektyvą ji regi ir ar tikrai internetas „numarins“ popierines knygas, L. Suodytė teigė mananti, kad tokios grėsmės nėra. „Svarbu tik, kad elektroninės knygos iš pat pradžių nebūtų nuvertintos. Daug kam atrodo, kad jei knyga nespausdinta, leidėjams nereikėjo į ją investuoti, todėl ji turi būti nemokama. Elektroninę knygą, taip pat kaip tradicinę, reikia ir parašyti, ir suredaguoti, ir pritaikyti skaityklėms“,- teigė L.Suodytė, prisipažįstanti, kad nors dabar daugiausiai tenka skaityti elektroniniu formatu, tačiau tradicinė spauda ir spausdintos knygos – jai mielesnės. Kalbėdama apie knygų pasiūlą Lietuvoje ir JAV, L.Suodytė pasidžiaugė, kad mūsų šalyje esama daug geros lietuviškos bei verstinės literatūros. „Tai, kad didžioji dalis knygų yra verstos, mus apsaugo nuo daugybės šlamšto,- įsitikinusi L. Suodytė. – Amerikoje situacija yra gerokai liūdnesnė. Kai pirmą kartą atvykau į Niujorką ir nuėjau į knygyną, negalėjau atsidžiaugti: keturių aukštų knygynai, iki viršaus prikrauti knygų. Tačiau kuo ilgiau ten vaikštinėji, tuo geriau supranti: didžioji dalis tų leidinių – nieko verti romaniūkščiai ir trileriai. Amerikiečiai praktiškai neskaito užsienio literatūros, verstiniai kūriniai čia sudaro tik tris procentus visų išleidžiamų knygų. Džiaugiuosi, kad Lietuvoje taip nėra.“ Rašymas – būdas išsaugoti įspūdžius L. Suodytė ir pati išbando rašytojo dalią: ji ne tik kuria tinklaraštį, bet ir rašo straipsnius lietuviškoms interneto žiniasklaidos priemonėms. Nors rašymo ji ėmėsi atsargiai, įsivaizduodama, kad tam reikia ypatingo pasirengimo, tačiau L. Suodytė, kuriai teko kurį laiką gyventi Japonijoje, patyrė, kad nėra geresnio būdo išsaugoti savo prisiminimams. „Patekusi tarsi į kitą pasaulį ir į viską žiūrėdama lyg vaiko akimis, norėjau patirtus įspūdžius užkonservuoti, uždaryti, kad nepasimirštų. Visi beveik trys Japonijoje praleisti mėnesiai taip ir praėjo: dieną tyrinėdavau naują šalį, lankydavau šventyklas, ragaudavau neįprastą maistą, o vakare sėsdavau tai aprašinėti. Greitai supratau, kad tas aprašymas man teikia ne ką mažesnį malonumą negu pats gyvenimas Japonijoje“,- pasakojo L. Suodytė, įsitikinusi, kad jos gebėjimui sklandžiai dėstyti mintis padėjo tai, jog vaikystėje ir paauglystėje labai daug skaitė. „Šeima turėjo spaudos platinimo verslą, todėl nuo pradžios iki pabaigos perskaitydavau tikriausiai visus tuo metu Lietuvoje leistus mergaitėms ir moterims skirtus žurnalus. Taip pat skaičiau verstinę literatūrą, lietuvių klasikus. Taip nesąmoningai išsiugdžiau jautrumą kalbai“,- pasakojo L. Suodytė, vertinanti rašytojus, kurie pagarbiai vartoja žodį, turintį sujaudinti, paveikti skaitytoją. Tarp Niujorko ir Berlyno L. Suodytė džiaugiasi, kad ji turi galimybę leidybą studijuoti Niujorko universitete, kuris patenka į trisdešimties geriausių pasaulio universitetų sąrašą ir yra viena geidžiamiausių mokyklų šalyje. „Gyvendama Niujorke turiu galimybę lankytis didžiausiose pasaulio leidyklose ir redakcijose, paskaitas veda šios srities profesionalai“,- sakė L. Suodytė, kuri magistro studijas Niujorke pasirinko baigusi LCC tarptautinį universitetą, kur studijavo anglų kalbą ir literatūrą. L.Suodytė teigė visada svajojusi gyventi JAV, tačiau kartu pripažįsta: Niujorke, jos požiūriu, gyvenimo kokybė yra prastesnė negu likusioje šalies dalyje JAV: čia be galo daug žmonių ir triukšmo, mažai vietos, sunku keliauti. O svajonių kraštu L. Suodytė vadina Vokietijos sostinę Berlyną, į kurį vyksta vos tik progai pasitaikius. Be to, L. Suodytei dar studijuojant Lietuvoje pagal mainų programą dar teko mokytis Triero mieste Vokietijos Vakaruose. „Kas kartą grįžusi į tėvynę randu ją vis labiau patobulėjusią: sutinku vis daugiau malonių žmonių, matau, kaip gerėja aptarnavimo kokybė, atsiranda daugiau paslaugų,- kokią Lietuvą ji dabar pažįsta, pasakojo L.Suodytė. – Labai gaila dėl Lietuvoje susiklosčiusių istorinių aplinkybių ir dėl to, kad vis dar yra žmonių, besigręžiojančių atgal ir sakančių, kad anksčiau buvo geriau. Liūdniausia tai, kad okupacija ne tik sustabdė ekonominį ir kultūrinį šalies tobulėjimą, bet žmonėms įskiepijo nevisavertiškumo kompleksą. Iš esmės, manau, kad Lietuva – sparčiai judanti į priekį šalis.“
|
|
