|
|
|
Nuo skulptūrų – prie velykinių kiaušinių
Kretingiškio tautodailininko 55-erių Lino Puškoriaus šeimos Velykų stalas šiemet bus papuoštas ne vien įprastais margučiais, - atskiroje pintinėje puikuojasi krūva įvairiais raštais pačios motinos gamtos išmargintų ir meistro rankomis ištekintų medinių kiaušinių.
Gamta mutantų nekuria „Visokios medienos turiu prisikrovęs, bet ne iš kiekvieno gabalo įdomus kiaušinis „išsirita“. Kokių rūšių „vištos šiuos kiaušinius padėjo“? Ogi šis juodas – iš ąžuolo, kuris šimtmečius pratūnojo Salanto upės gelmėje, tėvukas aptrūnijusį rąstigalį kažkada ištraukė. Štai šis - iš sprindžio dydžio ąžuole pajuodavusios medienos. Kitas – iš Karelijos beržo, o anas - iš medžio, į kurį buvo trenkęs žaibas – šio mediena vibruojančiomis srovelėmis nubėga. Smaragdinio žalumo – iš drebulės, pažeistos Anatolijaus uragano, taškuotas – iš beržo, „patroškinto“ su visa žieve. Man ypač gražus – su įspausta paukščio plunksna: šį kiaušinį milimetrų tikslumu išpjoviau iš dviejų gretimai suaugusių ąžuolo šakų“, - iš pintinės ant stalo pabėręs margučius, meistras suskubo juos apibūdinti. Koks penkiasdešimt skirtingų spalvų, raštų, dydžių ir belikę – kiti išdovanoti, išvežioti po svečias šalis. L.Puškorius sakė neturįs tikslo jų kaupti – pasilikęs tik pačius įdomiausius. Kiekvienas kiaušinis – skirtingas, nes, tautodailininko manymu, motina gamta klonų nemėgsta, - ji nesukūrė nė dviejų identiškai vienodų medžių. L.Puškoriui norėjosi ir kitiems žmonėms parodyti, koks medis yra gražus savaime, o tai ypač matosi jo apvalume. Dėl to ir buvę „sudėti“ šie kiaušiniai. Jo žodžiais, labai svarbu yra pačiame medžio gabale aptikti įdomiausią jo dalį: „Prie medžio įgudusi mano akis jau išsyk pamato, iš kurios medžio vietos gali išeiti įdomus kiaušinis“, - kalbėjo garsių Žemaitijos krašto tautodailininkų – Aniceto ir Birutės Puškorių - palikuonis, mediniais kiaušiniais susidomėjęs vos prieš kelerius metus.
Prisimena medgraužio krikštą O ligi tol buvo skulptūros, kaukės, šaukštai. Medį, neslėpė L.Puškorius, savo rankomis glostąs nuo tiek, kiek save jau atmenąs: „Gal kokių penkerių buvau, kai į tėvo „meistarnę“ užėjęs, sumaniau išsidrožti voveraitę. Penkeriais metais vyresnis brolis Raimundas buvo ką tik prasikirtęs ranką, tėvas prisakė mudviem neliesti kirvio. Bet kur tau: su kaltais nesisekė, o voveraitei reikėjo uodegą patrumpinti. Aš tik šmakšt ir yra – nusikirtau piršto galiuką. Girdžiu – tėvas pareina, aš tik šmurkšt į virtuvę, suėmiau pirštą, o kraujas varva. Išlindau, sakau duonelę riekiau, ir įsipjoviau. Tėvas užbintavo, taip ir nesupratęs, kad galiukas nukirstas ir prilipdytas. Tik stebėjosi, kodėl tas mano pirštas taip ilgai negyja“, - pirmąjį medgraužio „krikštą“ prisiminė pašnekovas. „Šiemet amžinatilsį tėvukui būtų sukakę 103-ji, o mamai – 93-ji. Abu - iš Skaudvilės, tėvas buvo nusižiūrėjęs mamą ir ilgokai laukė, kol ši paūgės ir tiks jam į žmonas“, - Lino atmintyje išliko audimo staklėse sėdinčios motinos vaizdas. Jis sakė, kad tėvas niekada per prievartą nevertė 4 savo sūnų sekti jo pėdomis ir drožinėti medį. Jo dorovės pamokymai, meilės gamtai pamokos be moralo sūnums krito į širdį. Visi broliai – vyriausias 66-erių Januaris, 64-erių Benjaminas, 59-erių Raimondas ir jis – daugiau ar mažiau savo gyvenimus susieję su drožyba. Trys iš jų, išskyrus į verslą pasidavusį Benjaminą, yra tautodailininkai. Lino šeima globoja ir neįgalų penktąjį brolį 61-erių Povilą.
Vėrinys iš 650 skylėtų akmenukų Tėvonijoje, įspūdingo Akmenos vingio šlaite, Nidos gatvėje, namus įsikurdinęs L.Puškorius sakė nuo vaikystės čia pažįstąs kiekvieną pėdą – nučiuožinėtos pakrantės, išbraidžiota upė, iškapstytos žvyro sąnašos. Ogi beieškant miniatiūrinių akmenukų su skylutėmis. „Kažkada vaikystėje vieną tokį akmenuką suradau, galvojau – atsitiktinumas. Po to – kitą, tada pagalvoju, tai – dėsnis, čia kažkokių priešistorinių gyvių pėdsakai. Taip ir įgudo akis didžiausioje supilto žvyro krūvoje pastebėti akmenuką, kurio skylutė kartais teprilygsta adatos storiui, - pašnekovas juokėsi, jog vasaromis kažkam būna sunku su juo poroje plaukti baidarėmis. - Sustoju ir žvalgau Minijos dugną, - o gal aptiksiu kokį akmenuką“. Taip per ilgus metus, kaupiant akmenuką prie akmenuko, gimė vėrinys iš 650 surinktų plokščių skylėtų akmenukų, - šį vėrinį pats suvėrė savo žmonai Irenai 25-erių jų santuokos metų proga. L.Puškorius sakė nuo vaikystės mėgęs būti gamtoje, svajojęs tapti miškininku: „Dviračiu numindavau iki Jokūbavo ir su draugu miške pratūnodavom dienų dienas“. Bet šios specialybės neįgijęs. Užtat miškininkystės „universitetus“ dabar praeinąs nuosavoje valdoje. „Kai įžengiau į nuosavą mišką, atrodė – viską žinau, bet paskui – kuo toliau, tuo mažiau bežinau. Miškas šiandien man yra viskas – čia kūrinijos grožis, gyvastis, čia – mano gyvenimas, kuris įkvepia mane kūrybai“, - kalbėjo emocijų neslėpdamas tautodailininkas.
|
|
