|
|
|
Peštynės dėl kapo
„Pajūrio naujienų“ skaitytojos skundas nustebino kapinių prižiūrėtoją Romą Gedminienę. „Istorijų, kai giminės nepasidalija kapaviečių, pastaruoju metu padaugėjo. Ši moteris pas mane taip pat buvo užėjusi, pasikalbėjome. Maniau, suprato, jog tokiais atvejais niekas kitas padėti negali – tik artimųjų ir šeimos narių sutarimas arba teismas“,– sakė ji.
Turi kelis, nori tik to Viena kretingiškių šeima nuoskaudą širdyje nešiojasi dvejus metus. „Ginčas vyksta tarp sunkaus ligonio mano vyro ir jo dukterėčios. Pablogėjus sveikatai, po mirties vyras prašo, kad jį palaidotume motinos kape, tačiau tą kapą neteisėtai, be kitų sutikimo, yra užgrobusi dukterėčia“,– į redakciją užsukusi pasakojo moteris. Ji neslėpė, kad miesto senosiose kapinėse šeima turi ir daugiau giminių kapų, kur galėtų artimuosius laidoti, tačiau paskutinis vyro noras – būti palaidotam būtent tame, kuriame 1954-aisiais atgulė jo motina. „Kai paskambinu dukterėčiai, ši į šnekas nesileidžia, iškart numeta telefono ragelį. Tiesa, prieš kelerius metus, nepasitarusi su kitais artimais giminaičiais, ji nugriovė seną paminklą, išmetė į šiukšlyną ir toje vietoje pasistatė naują. Bet kas to naujo paminklo jos prašė, tegu dabar pasiima ir deda, kur nori“, – svarstė dukterėčią bent sugėdinti prašanti, tačiau pati savo pavardę laikraštyje pasiskelbti vengianti moteris. R. Gedminienė teigė išklausiusi ir antrąją konfliktuojančią pusę. „Iš tiesų niekieno neprižiūrimoje kapavietėje vietoj seno kriošenos už 7 tūkstančius litų moteris pastatė naują paminklą, jame garbingai įamžino ir čia palaidotos savo močiutės atminimą – iškalė jos vardą. Pastebėjau, kad kapas visada prižiūrimas, gražiai tvarkomas“,– sakė R. Gedminienė. Giminės turi nuspręsti Kad panašių peštynių, vedančių iki teismo, nekiltų, gyventojai, anot R. Gedminienės, turi žinoti, jog laidoti artimus žmones, nugriauti senus ir statyti naujus paminklus gali tik tie, kurie yra įsiregistravę kaip oficialūs kapų prižiūrėtojai. „Giminės turi iš anksto susitarti ir įforminti, kas bus vienintelis kapo prižiūrėtojas, kad aš, atsivertusi registracijos knygą, iškart matyčiau“,– sakė R.Gedminienė. Jos teigimu, ši tvarka galiojo visą laiką, tačiau anksčiau ginčų dėl kapaviečių kildavę daug mažiau, kadangi miesto kapinėse buvę laisvų vietų. Jei kas nors kam nors užsispyręs ir neleisdavo laidoti giminių kape, čia pat būdavo randama kita vieta“. R. Gedminienė kapinių prižiūrėtoja dirba tik vienerius metus, bet ir tai, sako, ne vieną neįtikėtiną istoriją apie giminių santykius galėtų papasakoti. „Atvyko moteris iš Klaipėdos – norinti tėvo kape laidoti savo vyrą. Paklausiau, ar turi sesers sutikimą. Ne, sako, bet sesuo tikrai neprieštaraus, sutariančios draugiškai, gyvenime žodžio nėra sukeitusios. Paprašiau seseriai paskambinti. Ogi toks barnis užvirė, kad svetimam nesmagu klausytis pasidarė. Jei seserys viena kitai niekada nenusileis, viena kitai neduos sutikimo, tai nė viena jų šiame kape taip ir negalės būti palaidotos“,– sakė R. Gedminienė. Paminklų dydžius matuoja pati Kapinių prižiūrėtojos teigimu, kartais žmonės mano, kad, laidojant urnas, tvarka paprastesnė: atvežei iš Vilniaus ar Kauno, be leidimo ir giminių sutikimo įkasei į senelių kapą – ir gerai. Tačiau tiek karstuose laidojant, tiek urnose – reikalavimai tokie pat. Kviestis kapinių prižiūrėtoją būtina ir kapinėse statant paminklus. „Kretingos paminklininkai jau žino, tačiau noriu, kad tai nebūtų naujiena ir iš kitų vietovių atvykusiems. Kartais gali atrodyti, jog centimetras į vieną ar į kitą pusę – nieko tokio. Deja, kiekvienas centimetras yra labai svarbu, todėl aš pati tiksliai išmatuoju“, – sakė R. Gedminienė. Kai kurios kapavietės apsodintos tujomis, paliktomis likimo valiai. Pavasarį gyventojai tvarko artimųjų kapus. „Tie, kurie pasisodinę tujas, turėtų nugenėti, pasistengti, kad jos neterštų kaimyninių kapaviečių“,– sakė R. Gedminienė. Į kapinių teritoriją automobiliais įvažiuoti įprastai draudžiama. Tačiau yra ir išimčių – žvyro, skaldos, cemento rankose neatsineši. Rengiantis automobiliu į kapines vežti sunkius daiktus, verta prieš tai paskambinti kapinių prižiūrėtojai ir įspėti. „Kad nekiltų nesusipratimų. Mat kartais pilietiški gyventojai, neleistinoje teritorijoje pamatę transporto priemonę, numeriu 112 kviečia pagalbą. Jei aš būsiu informuota, kas ten vyksta, visada galėsiu paaiškinti“,– sakė R. Gedminienė. Ji taip pat priminė, kad ir šunis į kapines vedžiotis draudžiama. „Gyventojai dažniausiai būna nepatenkinti, kai perspėju. Tačiau šuo yra šuo, ant ilgos grandinės pririštam jam nesvarbu, ties kuriuo paminklu „koją pakelti“, – teigė R. Gedminienė.
|
|
