|
|
|
Žinios už pinigus
Jei savo kišenėje turi 20 – 50 litų, gali nebesijaudinti dėl neišvengiamai užgriūsiančios lietuvių kalbos viešojo kalbėjimo įskaitos, nes būtent už tokią sumelę gali nusipirkti darbą iš kokio tik tavo širdis geidžia kalbų prekeivio. Nusipirkus belieka tik vienas sunkumas – išmokti. Tad kam pačiam sukti galvą ir gaišti brangų laiką, jei gali pasiekti norimą rezultatą, nepajudinęs nė piršto? Taip mąsto vis daugiau mokinių, tačiau ar dėl to ilgainiui kalbėjimo įskaita nepraras savo reikšmės?
Keičiasi požiūris į mokslą „Kupriniečiai“ atliko internetinę apklausą, kurioje dalyvavo 85 jaunuoliai – siekta išsiaiškinti, kodėl kalbėjimo įskaitų pirkimas ir pardavimas tapo toks populiarus. Vieni apklausos dalyviai teigė, jog mokiniai tingi patys padirbėti, kiti – jog jie nepajėgūs parašyti tokių sudėtingų kalbų, todėl perka iš studentų, kurie yra labiau patyrę šioje srityje, o treti - kad šiuolaikiniam jaunimui labiau rūpi linksmybės, o ne mokslai. Net 28 apklausos dalyviai prisipažino, kad jie būtent dėl minėtų priežasčių nusipirko kalbėjimo įskaitos darbą. „Keičiasi kartos, keičiasi požiūris į mokslą. Šiuolaikinis jaunimas aptingęs, - mieliau pažais kompiuterinį žaidimą, negu paskaitys knygą, pratūnos visą dieną kambary, negu pakvėpuos lauke grynu oru. Tai galima vadinti regresu. Juk kartais net mąstyti yra sunku, o gero pažymio visi nori, tai kodėl neinvestavus į kalbą? Mintys – ne tavo, pirštas nė nepajudintas, o kalba yra. Kai didžiąją laiko dalį užima beverčiai dalykai, tikriems ir svariems nebelieka laiko, todėl pirkti kalbą daugeliui yra tiesiog patogiau“,- dalinosi mintimis vienas anoniminis apklausos dalyvis. Atlygis už sukauptas žinias „Tai yra abipusė nauda: tiems, kuriems reikia pagalbos, ji suteikiama, o tie, kurie parduoda kalbas, - gauna atlygį už savo sukauptas žinias. Kiekvienas pasirenka savo kelią. Juk daugelis kalbas perka ne dėl tingumo, o dėl to, jog jų širdžiai artimesni tikslieji mokslai, arba tiesiog nemoka taisyklingai dėstyti minčių“, - teigė dvidešimtmetė mergina, rašanti bei pardavinėjanti kalbėjimo įskaitos darbus moksleiviams bei prašiusi neviešinti jos vardo ir pavardės. Mergina pasakojo, kad mintis pardavinėti kalbas kilo labai natūraliai. „Puikūs mokytojų įvertinimai atspindėjo gebėjimą gerai rašyti rašinius. Geranoriškai norėjau padėti ir savo bendraklasiams, kuriems rašinių bei kalbų rašymas sekėsi sunkiau, todėl po pamokų sėdėdavau su jais ir mokindavau, kaip parašyti gerą rašinį. Vėliau bendraklasiai atvesdavo savo draugus, šie - savo draugus. Ir taip visus vis gelbėdavau iškilus problemoms su sudėtingesnėmis rašinio temomis, samprotavimais ar gramatinėmis taisyklėmis,- kalbėjo pašnekovė. – Mokiniai matė, kad tai sugebu, tad atėjus dvyliktai klasei, jie patys pasiūlė man tokį verslą: „Parašyk kalbą – atsilyginsim.“ Einantys lengviausiu keliu Neringa Mikaločienė, Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja, teigė, jog žmonės, kurie perka kalbas, užuot jas patys rašę, eina lengviausiu keliu, nori pasiekti tikslą be jokių pastangų. „Tokiems moksleiviams trūksta atsakingumo, darbštumo, noro atrasti įdomių dalykų ir juos išsiaiškinti patiems“,- sakė mokytoja. Dalis apklausos dalyvių taip pat negailėjo kritikos nesavarankiškiems moksleiviams, teigė, jog jie daro sau „meškos paslaugą“, yra tinginiai. „Viskas prasideda nuo kalbos, o tada jau – didesni rašto darbai, studijų diplomai. Ir štai - turim tuziną pabaigusių studijas kvailių, neišmanančių savo darbo. Jie nuolat ieškos išeičių, kaip „nusimuilinti“ nuo vieno ar kito darbo ir suversti jį kitam. Tai tinginystė, kuri yra didžiausia šių laikų yda,“- žėrė savo nuomonę vienas iš apklausos dalyvių. „Katė maiše“ Mokytoja Neringa Mikaločienė teigė, jog didžiausias trūkumas yra tai, kad mokiniai perka tarsi „katę maiše“- sumoka pinigų, o parengta kalba kartais netgi neatitinka temos. „Jeigu yra paklausa, atsiras ir pasiūla. Tik ar kokybiška? Pamenu, keli mano mokiniai buvo nusipirkę kalbas, tačiau paklausus prisipažino. Su vienu iš jų kartu perskaitėme ir nusprendėme, kad parengta kalba netinkama, tad mokinys pats paruošė neprastą kalbą ir savimi labai didžiavosi“,- mintimis pasidalijo N. Mikaločienė. Mergina, pardavinėjanti kalbas, teigė, jog jaučiasi atsakinga už tai, kad jos kalba būtų sėkminga ir atneštų gerą pažymį, tačiau dėl prasto rezultato niekada nesibaimina, nes rašo labai kruopščiai ir atsakingai. Galbūt dėl to per dvi savaites pirmakursė yra gavusi net dvidešimt prašymų padėti. „Apsisaugoti galima tik atsargiai renkantis žmogų, iš kurio perki kalbą. Manau, nėra labai saugu pirkti internetinių skelbimų portaluose iš nežinomų žmonių, nes niekada nežinai, keliems žmonėms dar buvo nusiųsta lygiai ta pati kalba,“- mano studentė. Dvejopas poveikis Lietuvių kalbos mokytoja N.Mikaločienė mano, jog parengtų kalbų pirkimas moksleivius gali paveikti neigiamai: „Nusipirkę kalbą jie gali šaipytis iš tų, kurie sąžiningai ruošiasi, rengia kalbą, ją rašo ir taiso. Tuomet ir pats viešasis kalbėjimas nebetenka prasmės. Moksleivis ateina, pasako išmoktą kalbą, kuri nupirkta, ir tiek.“ Internetinės apklausos dalyviai mano, jog pirkimas tik paskatins tinginystės ir požiūrio, jog viską galima nusipirkti už pinigus, vystymąsi, o kiek vėliau jaunimui taps vis sunkiau mąstyti patiems, kažką kurti. Tačiau dauguma sutinka su nuomone, kad nusipirkus kalbą, tampa lengviau ruoštis įskaitai, sutaupoma laiko, o mokiniai, kuriems nesiseka mokslai, turi galimybę pasirodyti per ją geriau. Taip pat tampa lengviau ištverti egzaminų laikotarpį, kuris taip gąsdina kiekvieną iš mūsų ir verčia susimąstyti apie tolimesnę ateitį.
Lina LIEBUTĖ
„P. n.“ akademijos narė
|
|
