Mažame mieste – lietuvio ir latvės idilė

Salantų miesto daugiabutyje gyvenančių jaunų ūkininkų Lienės ir Mindaugo Narvilų šeimoje trečiadienis buvo neįprasta diena. Įdienojo, o šeimos galva - vis dar namie. „Kad jau įsiprašėte į svečius, tai ir laukiau“,– juokėsi Mindaugas, besiverčiantis pienininkystės ūkiu, deklaruojantis 230 ha pasėlių.

Lienė ir Mindaugas Narvilai su dukromis Liepa (kairėje) ir Ieva

Pasikliovė savimi

Jo fermos, kuriose - 117 melžiamų karvių ir apie 100 prieauglio, – už kokių keturių kilometrų, Barzdžiuose, tad kiekvieną rytą važiuoja ten.

„Samdau du šėrėjus, dvi melžėjas ir mechanizatorių. Jie visi - taip pat barzdiškiai. Geri, patikimi žmonės, nėmaž neabejoju, kad ir be manęs apsieitų, bet toks jau esu: man patinka viską pačiam matyti ir viską suprasti, juolab kad įsirengėme ir išbandom naują melžimo aikštelę, neseniai parsivežtą iš Danijos. Be to, juk esam kolektyvas, visiems kartu – smagiau“,– įsitikinęs jis.

Tačiau netrukus į Barzdžius ir Mindaugui važinėti nebereikės: Narvilai jau yra nusipirkę seną sodybą visai netoli savo fermų. Susiremontuos, įsirengs pagal savo skonį, ten visa šeima ir įsikurs.

Mindaugas baigė tuometinę Kretingos aukštesniąją žemės ūkio mokyklą ir, kaip pats sako, ko gero, vienintelis iš grupės dirba pagal specialybę – yra ūkininkas. „Tai buvo mano svajonė nuo mažens“,– prisipažino.

Sūnaus pasirinkimui tėvai, apie kuriuos Mindaugas kalba itin pagarbiai, iš pradžių nepritarė, nes, patys turėdami ūkį, žinojo, jog kelias nebus lengvas. Tačiau pirmuosius ūkininko žingsnius būtent jie ir padėjo žengti – perleido 9 karves, visada buvo šalia, kai reikėjo kokių nors patarimų ar pagalbos.

Į Salantus – paskui vyrą

„Karves prižiūrėjom, melžėm iš pradžių dviese su žmona Liene. Paskui nusprendėm, kad toks mažas ūkis – ne ūkis, perspektyvos – nulis. Tada Darbėnuose nusipirkom, regis, dar vienuolika karvių, bandą palaipsniui padidinom ir iki trisdešimties“,– pačią pradžią prisiminė Mindaugas. Neįprastas vardas Lienė išduoda, kad ji – ne lietuvė. „Aš kilusi iš Gaviezės kaimo netoli Liepojos. Salantuose jau šešerius metus – tiek laiko mes ir susituokę“,– prasitarė jauna moteris, lietuviškai kalbanti su vos juntamu švelniu akcentu.

„Kad žinotumėt, kaip aš tų karvių bijojau! Nebuvau nė karto melžusi, o čia – nori, nenori reikėjo. Vyras drąsino ir kantriai, nesibardamas mokė“,– juokėsi Lienė. Jos svajonė buvo tapti pedagoge, šią specialybę studijavo universitete, tačiau, į penktą kursą įkopusi, taip ir nebaigė. Esą į Salantus ją ne žemės ūkis atviliojo, o vyras, kurio optimizmu, energija, sumanumu ji ir šiandien žavisi.

Jauna pora maždaug prieš 15 metų susipažino per draugų mokyklos išleistuves Liepojoje. „Įsižiūrėjome vienas į kitą tą patį vakarą, apsikeitėme adresais ir ilgai vienas kitam rašėme popierinius laiškus – krūvos jų buvo“,– pasakojo Lienė. Mindaugo lietuviškai rašytus ji neblogai suprasdavo, o štai pačiai atsakymus tekdavo siųsti rusų kalba.

Šiandien Narvilai augina dvi dukras – dvejų metų Ievą ir keturių mėnesių Liepą.

Ar Lienė nesiilgi tėvynės? „Gal negražu, bet – nelabai. Dabar - čia mano gyvenimas, čia mano šeima ir čia aš jaučiuosi laiminga“,– sakė ji.

Prieš dvejus metus iš Olandijos Mindaugas parsigabeno Holšteino veislės telyčių. Dabar jo fermoje – 54 šios veislės karvės.

Savo kieme neužsidaro

Lienės ir Mindaugo Narvilų ūkis nuo pat įkūrimo dalyvauja įvairiose paramos programose – „Parama jaunųjų ūkininkų įsikūrimui“, „Parama nitratų direktyvai įgyvendinti“, „Ūkio valdų modernizavimas“. Ką tai jiems duoda? „Ogi – vis naujus kreditinius įsipareigojimus!“ – rėžė Lienė. Mindaugas rimtai papildė: iš programų lėšų, sakė, perkantys techniką, pieno šaldytuvus, kitą įrangą, žada statytis tentinį angarą, modernizuoti, labiau atnaujinti fermas.

Ar belieka jaunai šeimai laiko pailsėti? „Pernai dviem savaitėms buvom išvykę pas seserį į Angliją – visas tas dienas jautėmės tarsi ant adatų: kaip ten tas ūkis laikosi be mūsų, ar nesugriuvo?“– linksmai prisiminė Mindaugas.

Iš karvių Narvilų ūkyje per dieną primelžiama po 2,3 tonos pieno. Kas antrą dieną po 4,5 tonos išgabena kooperatyvo „Pienas LT“, kurio nariai Narvilai yra, pienovežiai. Daugiausia Kaune įsikūrusio kooperatyvo surinkto pieno parduodama Lenkijai, Latvijai ir Estijai. Šių metų pabaigoje Kauno laisvojoje ekonominėje zonoje jau turėtų pradėti veikti ir pieno baltymų gamykla. „Aš ir kitus rajono pieno ūkius noriu pakviesti stoti į „Pienas LT“, nes tikrai verta. Mes jaučiamės šio kooperatyvo dalimi, dalyvaujame svarstant įvairius svarbius klausimus, reiškiame nuomonę balsuodami taip, kaip patys norime – be jokio spaudimo ar patarimo iš šalies“,– tikino Mindaugas. Jis minėjo, kad „Pienas LT“ kooperatyvo nariai iš Salantų krašto taip pat yra Romaldas ir Rolanda Karazinai, Marius Eglynas. „Kol kas nepavyko įkalbėti Gražinos ir Jono Stanevičių, bet, manau, tai - tik laiko klausimas“,– juokavo Mindaugas.

Akiai įprastos Lietuvos juodmargės

Visos šios keturios Salantų krašto ūkininkų šeimos turi ir savo „nerašytą“ kooperatyvą – vieni kitiems darbymečiu talkina. „Nusipirkti techniką reikia nemažų pinigų. Kokia nauda, kad toji „geležis“ kieme be darbo stovi 9 ar 11 mėnesių, o palūkanas bankams 5 – 7 metus turi mokėti? Tai jau geriau tuo pačiu traktoriumi keliems ūkiams pasidalinti“,– įsitikinęs Mindaugas, ne vienerius metus dirbęs užsienyje ir pirmiausia ten pažinęs kooperatyvų naudą.

• Rašyti komentarą (7)