Garsinęs Kretingos vardą jūrose

Nors lietuviai ir žemaičiai nuo seno gyveno prie Baltijos jūros, tačiau iki pat XX amžiaus III-iojo dešimtmečio buvo nuo jos atitolę, skirtingai negu taip pat prie jūros gyvenę lenkai, latviai ir estai. Turėdama priėjimą prie Baltijos jūros, Lietuva niekada neturėjo savo laivyno.

Kauno aukštesniosios technikos mokyklos Jūrų skyriaus mokiniai ir mokytojai. Centre (iš kairės) – jūrų kapitonas Pranas Šuipys, plk. inž. Teodoras Reingardas, generolas Teodoras Daukantas, generolas Vladas Nagius-Nagevičius, Kauno aukštesniosios mokyklos direktorius inž. Julijonas Graurogkas, jūrų kapitonas Aleksandras Azguridis.

1918 metų vasario 16 dieną atsikūrus Lietuvos valstybei, jos politinis elitas palengva pradėjo suprasti, kad politinei ir ekonominei nepriklausomybei stiprinti reikalingas savas uostas.

Lietuvos, kaip jūrinės valstybės, propaguotojas profesorius Kazys Pakštas rašė: „Negavę uostų tautos save laiko tarsi nuskriaustomis“. 1923 metų sausio 15 dieną atgavusi Klaipėdos kraštą su jūrų uostu, Lietuva įgavo galimybę per jūrą užmegzti tiesioginius ekonominius ryšius su kitomis valstybėmis. Jūrinio švietimo ir jūros reikalų propagavimo ėmėsi buvę jūrininkai, kiti su jūreivyste ar laivyba ryšių turėję žmonės. Tarp jų – ir kretingiškis, Lietuvos kariuomenės generolas Vladas Nagevičius, kuris nuo 1910 iki 1918 metų, kaip karo gydytojas, tarnavo carinės Rusijos laivyne. 1923 metų kovo 11 dieną Kaune buvo įkurta Lietuvos jūrininkų sąjunga (LJS), kurios pirmininku ir buvo išrinktas V. Nagevičius.

Netrukus LJS pasiūlius, prie Kauno aukštesniosios technikos mokyklos 1923 metų rudenį buvo įkurtas Jūrininkystės skyrius. Jo įkūrimas šiandien minėtinas kaip didžiausias LJS indėlis į prekybos laivybos kūrimą, nes šiuos kursus baigę jaunuoliai vėliau tapo pirmaisiais Nepriklausomos Lietuvos jūrų kapitonais.

Bet iki to šiems jūreiviams teko praeiti praktiką Suomijos burlaiviuose, baigti Navigacijos institutą Suomijos Turku mieste ir plaukioti laivuose su užsienio šalių vėliavomis. 1930 metais Lietuva turėjo bent dešimt diplomuotų tolimojo plaukiojimo kapitonų, bet laivai su lietuviškomis vėliavomis plaukiojo tik epizodiškai.

„Neturint laivyno, kam jums uostas?“ – 1927 metų pabaigoje Lietuvos valdžios retoriškai klausė 1923-1933 metais Klaipėdos uosto kapitono pareigas ėjęs Liudvikas Stulpinas. Lietuvos valstybė, nors ir turėdama savo uostą, bet neturėdama savo laivyno, krovinių gabenimui skirtas lėšas palikdavo užsienio kompanijoms. Iki pat 1932 metų spalio 29 dienos, kai buvo atidarytas geležinkelis Šiauliai-Kretinga, nebuvo ir tiesioginio susisiekimo su šalies giluma, nes jis vyko per kaimynines valstybes.

Pagaliau 1935 metais kurti tautinį prekybos laivyną šalies valdžia pavedė akcinei bendrovei „Maistas“, kuri vertėsi lietuviškų maisto produktų eksportu į užsienį.

“Kretinga” Klaipėdos uoste 1939 m. vasarą

Ši bendrovė 1935 metų liepą Norvegijoje keturiems mėnesiams išsinuomojo du nedidelius vienodo tipo 1920 metais Škotijoje statytus garlaivius–šaldytuvus „Rimfrost“ ir „Barfrost“, kuriuos vėliau nusipirko. Šie laivai anksčiau plaukiojo Arkties vandenyne – iš Grenlandijos gabeno banginių mėsą, taip pat tarp Anglijos, Lenkijos ir Latvijos plukdė šaldytą kiaulieną. 1936 metais gruodžio 21 dieną, įkūrus jūrų laivininkystės kompaniją „Lietuvos Baltijos Lloydas“, buvo baigtas tautinio jūrų laivyno steigimo procesas. Garlaivis „Rimfrost“ pavadintas Kretingos, „Barfrost“ – Utenos miestų vardais, o Lietuvos vėliava juose buvo iškelta kiek anksčiau – 1936 metų vasario 11 dieną. Garlaivis „Kretinga“ buvo skirtas maisto produktams gabenti, turėjo modernius šaldytuvus ir, esant geram orui, judėdavo 15 jūrmylių per valandą greičiu. Jis galėjo gabenti per 200 registrinių tonų krovinių (1 registrinė tona yra 2,83 kub. m).

Jis kartu su savo dvyniu „Utena“ plaukiojo į Belgijos, Olandijos ir Anglijos uostus, ten gabendamas lietuviškus maisto produktus. Laivo „Kretinga“ kapitonu nuo 1937 m. vasario iki 1938 m. rugsėjo ir nuo 1939 m. spalio iki 1940 m. balandžio buvo Antanas Šimkus. Eduardas Sliesoraitis kapitonu buvo nuo 1938 m. rugsėjo iki 1939 m. sausio.

Antanas Šimkus gimė 1910 m. Seredžiuje, mokėsi Kaune ir Liepojos jūreivystės mokykloje, 1935 metais baigė Rygos jūreivystės mokyklą. 1936 m. paskirtas garlaivio „Maistas“ antruoju šturmanu, plaukiojo ir kitais Lietuvos prekybos laivais.

1944 metais pasitraukė į Vakarus, su šeima gyveno JAV, plaukiojo šturmanu įvairiuose laivuose. Mirė 1977-aisiais.

Eduardas Sliesoraitis, gimęs 1907 metais, buvo vienas iš tų jaunuolių, kurie 1923 m. įstojo į Kauno aukštesniosios technikos mokyklos Jūrininkystės skyrių, kurį baigęs atliko nelengvą dvejų metų praktiką Suomijos burlaivyje „Olivebank“. Po to dirbo įvairiuose laivuose, 1928-1930 metais mokėsi ir baigė Navigacijos institutą Turku mieste Suomijoje. Mokėjo švedų, rusų, lenkų, vokiečių ir anglų kalbas. Dirbo įvairiuose Lietuvos laivuose pirmuoju šturmanu, 1938 m. rugsėjo 21 d. paskirtas garlaivio „Kretinga“ kapitonu su 700 litų mėnesine alga.

Eduardui Sliesoraičiui teko patirti ir tremtinio dalią, kai 1940 metų birželį kartu su savo šeima buvo ištremtas prie Laptevų jūros. Jo tremtis buvo savanoriška, nes tuo metu, kai jis grįžo aplankyti savo šeimos, buvo tremiami jo artimieji, kurių kapitonas nelaimėje nepaliko. Ir tai, matyt, išgelbėjo jam gyvybę, nes laivas „Šiauliai“, kuriame jis dirbo pirmuoju šturmanu, 1941 metais, prasidėjus TSRS – Vokietijos karui, buvo nacių lėktuvų paskandintas, o išsigelbėję jūrininkai ir kapitonas mirė nuo išsekimo Leningrado blokados metu. Iki 1949 metų kapitonas-tremtinys plaukiojo žvejybos laivais Laptevų jūroje, o grįžęs iš tremties iki mirties 1968 m. gyveno Biržuose. Jo, buvusio tremtyje, paslaugų sovietiniam prekybos laivynui nereikėjo.

Lietuvos jūrų muziejuje saugoma archyvinė medžiaga ir apie garlaivyje „Kretinga“ pirmuoju mechaniku 1937-1941 metais dirbusį Janį Buivydą (1895-1978 m.), kuris buvo gimęs Kretingoje.

1939 m. kovo 22 d. Klaipėdos kraštui perėjus nacistinei Vokietijai, visi 6 Lietuvos prekybiniai laivai buvo perregistruoti į Šventosios uostą. Su šio uosto pavadinimu ant borto laivai, tarp jų – ir „Kretinga“, plaukiojo iki pat Lietuvos okupacijos 1940 metų birželį.

Laivas ,,Kretinga”

Netekus Klaipėdos uosto, 1940 metais Šventosios uosto statybai iš šalies biudžeto buvo skirta 2,5 mln. litų, planuota jau vasarą priimti mažesnius laivus „Kretingą“ ir „Uteną“, tačiau laivai Šventosios uostu pasinaudoti nesuspėjo. 1940 birželio 15 d. sovietams okupavus Lietuvą, bendrovė „Lietuvos Baltijos Lloydas“ ir jos laivai buvo nacionalizuoti ir įtraukti į Latvijos TSR valstybinę laivininkystę Rygoje. Jie toliau plaukiojo su TSRS vėliava. Nacistinei Vokietijai užpuolus TSRS, netrukus prasidėjo masinė evakuacija iš Rygos ir Talino uostų. Laivai „Kretinga“ ir „Utena“ karo pradžioje vežiojo maisto produktus tarp TSRS karo bazių Suomijos įlankoje. 1941 metų rugpjūčio mėnesį abu minėti laivai buvo iš Rygos į Leningradą plaukusiame jūrų konvojuje ir abu nuskendo. Rugpjūčio 14 dieną „Utena“ užplaukė ant minos ir nuskendo, kitą dieną inkarą jūroje įleidusią „Kretingą“ paskandino nacių lėktuvas.

Taip Suomių įlankos bangose pradingo paskutiniai tautinio Lietuvos jūrų prekybos laivyno garlaiviai, palikę žymų pėdsaką nepriklausomos Lietuvos jūreivystės istorijoje.

Romualdas BENIUŠIS

• Rašyti komentarą (7)