- Žinoma. Tai – natūralu, nes čia gimiau, čia augau. Pagaliau juk tai – mano tėvynė. Nenorėčiau ilgam iš Lietuvos išvykti. Jeigu būtų galimybė padirbėti užsienyje, važiuočiau tik užsidirbti pinigų. Bet ilgėliau pasilikti gyventi tikrai nenorėčiau. Viskas ir Lietuvoje eina į gera, gal greit nebereiks nė į užsienius trenktis.
Antanas Zubė:
- Tai žinoma – myliu Lietuvą. Prie sovietų buvau, kaip sakoma, „vrag naroda“ – liaudies priešas, nes tėvas Smetonos ir vokiečių laikais dirbo policijoj. Sovietmečiu pats buvau vėtytas ir mėtytas: kai sužinojo apie mano praeitį, paskutiniame kurse išmetė iš Maskvos aviacijos instituto.
Dabar gyventi - žymiai geriau, negu prie sovietų.
Nikodemas Jonaitis:
- Kaip čia pasakius. Puoliau „visom keturiom“, kad tik būtų Nepriklausomybė. Buvau Sąjūdžio žmogus, bet dabar nusivyliau valdžia. Nesistengia ji dėl žmonių. Mano tėvukas sakydavo, kad paskelbus Nepriklausomybę 1918 m., litas pasaulio rinkoje per 10 metų pakilo į antrą vietą po dolerio. Jaunimas dabar lekia „po velnio“, bet kad ateitų sovietai – tikrai nebenorėčiau.
Agnė Šmaižienė:
– Gal per jauni esam, ir nesigilinam į tuos dalykus. Tiesiog yra samprata, kad savo valstybę reikia gerbti. Žmonės, kurie išvyksta svetur laimės ieškoti, dažniausiai nusivilia: neradęs jos čia, retas kuris atranda svečiuose kraštuose. Į užsienį važiuočiau tik užsidirbti, bet gyventi norėčiau čia, nes čia – savi.
