Ant kojūkų įžengs į kiekvienus namus

Visą šalį ir savo miestą garsinančios Kretingos kultūros centro „Atžalyno“ teatro-studijos kojūkininkų trupė, šią vasarą pasiekusi Lietuvos rekordą – ant kojūkų įveikusi 11 km 20 cm atstumą – šiandien savąją kelionę tradiciniame „Pajūrio naujienų“ kalendoriuje pratęsė į kiekvieno skaitytojo namus. Tikėtina, kad savo ryžtu bei ištverme jie mus įkvėps visus metus.

Lietuvos rekordo kojūkais Kretingos gatvėse pasiekė: (iš kairės) Kostas Mačius, Algimantas Verbutas ir Mantas Kidykas. Nuotr. iš „Atžalyno“ teatro-studijos kojūkininkų trupės archyvo

Įteiks rekordo diplomus

Trijų rekordą pasiekusių kretingiškių - Kosto Mačiaus, Manto Kidyko ir Algimanto Verbuto jaunesniojo - rekordą užfiksavo agentūra FACTUM. Jos diplomus vaikinams šiandieną, gruodžio 20-ąją, Kretingos kultūros centre iškilmingai ir įteiks žygio „Stok už garbę Lietuvos“ globėjas Kretingos rajono savivaldybės meras Juozas Mažeika.

„Man tai – labai didelė staigmena ir neapsakomas džiaugsmas: tą pačią dieną vaikinai gaus diplomus ir išsyk pateks į laikraščio kalendorių, kuris kretingiškių namuose bus matomas kasdien. Tikrai tai - aukščiausias mūsų dešimtmečio darbo įvertinimas“, - kojūkininkų trijulės pasiekimu džiaugėsi „Atžalyno“ teatro režisierius ir kojūkininkų trupės vadovas 63-jų Algimantas Verbutas. Jis prisiminė, kaip buvo sumanyta siekti rekordo: „Jau dešimtmetį svaigstu tais kojūkais - žinojau, kad reikia siekti rekordo. Atsiminiau, kaip vienas prancūzas 1991 m. per 58 dienas ant kojūkų iš Paryžiaus nuėjo ligi Maskvos, beje, buvo užsukęs ir į Vilnių. Ši mintis gyveno manyje, o, artėjant trupės veiklos 10-mečiui, ją įgyvendinti pasiūliau ištvermingiausiai trijulei. Šie išsyk sutiko. Sugalvojome liepos 6-ąją, per Lietuvos valstybės dieną, ant kojūkų nueiti 10 km. Pasirinkome maršrutą nuo Kretingos miesto širdies - Andulių piliakalnio - iki Rotušės aikštės, einant J.Basanavičiaus gatve ligi muziejaus, po to - ligi Savivaldybės ir Maironio gatve sugrįžtant prie Kultūros centro. Tačiau su specialiu matuokliu kruopščiai matuojant atstumą, iš viso susidarė 11 km ir 20 cm“.

Viso žygio metu vaikinai negalėjo ilsėtis ir į nieką atsiremti – jiems buvo leidžiama tik pakaitomis nešti trispalvę.

„Tai buvo pirmas bandymas, bet jau žinome, kad nebesustosime: kitąmet ketiname surengti paros ėjimą kojūkais po Kretingos rajoną arba 1 val. ėjimą, siekiant greičio rekordo“, - į perspektyvas jau žvelgė A.Verbutas.

Svajoja kojūkais pasiekti Vilnių

Režisierius mintimis vėl grįžo į nepakartojamus įspūdžius, patirtus praėjusią liepos 6-ąją: „Per visą miestą mus lydėjo žmonės: kiti iš pradžių rengėsi tik palydėti nuo piliakalnio. Bet žingsnis po žingsnio jie tarsi susitapatino su kojūkininkais - pajuto tokį užtaisą, kad tapo tikra palaikymo komanda, kuri visą kelią ėjo iš paskos ir skandavo atžalyniečių vardus. Iš daržų atbėgusios moterys plodavo, sustodavo praeiviai. Tai buvo toks emocinis užtaisas, tokia euforija, kuri lyg sniegą tirpdė vaikinų nuovargį“, - prisiminė A.Verbutas.

Jį papildė 19-metis sūnus Algimantas, studijuojantis Klaipėdos valstybinėje kolegijoje: „Pasiduoti negalėjome. Nors vaikščioti šia trasa specialiai nesitreniravome, bet intuityviai jautėme, kad esame pasirengę ją įveikti. Ligi tol ant kojūkų vaikščiodavome aplink tvenkinius, o Dainų švenčių eisenose tekdavo po kelis kilometrus nueiti ir dar renginiuose visą dieną išbūti“. Įveikęs rekordą, Algimantas sakė išsyk paskambinęs savo bendrakursiams: šie pasveikinę, bet per daug nesistebėję – taip ir turėję būti, nes jau anksčiau buvo matę kretingiškių pasirodymus. Vaikinas neslėpė, jog savo svajonėse jau kuria planą – autostrada ant kojūkų nuo Klaipėdos pasiekti Vilnių.

Tam pritartų ir jo vaikystės draugas 20-metis M. Kidykas, Kauno technologijos universitete studijuojantis marketingo specialybę. „Tačiau tai būtų ne savęs, o veikiau savojo miesto vardo garsinimas. Man Kretinga – labai brangus ir fainas miestas, kuriuo aš didžiuojuosi. Esu laimingas, galėdamas prisidėti prie jo įvaizdžio ir garbės“, - kalbėjo Mantas.

Pats jauniausias trijulės dalyvis, Pranciškonų gimnazijos devintokas K. Mačius, ant kojūkų atsistojęs dar pradinėse klasėse, sakė, jog tąkart buvo tvirtai pasiryžęs pasiekti rekordą, ir mano, kad tai yra dėsningas labai įdomios veiklos „Atžalyne“ rezultatas.

Dainų šventėje surengs „jomarką“

Per savo veiklos dešimtmetį pabuvoję daugybėje prestižinių šalies renginių, kitą vasarą Kretingos kojūkininkai yra pakviesti dalyvauti respublikinės Dainų šventės Teatro dienoje, kur įsilies į garsaus šalies režisieriaus Valentino Masalskio organizuojamą renginį – tarp lauko dekoracijų jie turės vaidinti užklydėlius į „jomarką“. Jų programa truks net 5 val.

„Teko praleisti ne vieną bemiegę naktį, braižant ir kuriant eskizus, - režisierius A.Verbutas neslėpė, jog per daugel metų teko pačiam būti scenografu ir kostiumų dailininku. Itin šiltais žodžiais jis prisiminė pernai amžinybėn iškeliavusį Algį Katkevičių, ilgametį Kretingos kultūros centro meistrą, kuris išvien su kojūkininkais žengė jų žingsnius – šis žmogus konstruodavo ir tobulindavo kojūkus. – Patys pirmieji mūsų kojūkai nuo žemės tebuvo pakelti vos 30-40 cm, o dabar jau lipame ant 1,4 m kojūkų. Aukščiau neberizikuosime – tai jau yra riba, viršum kurios pavojinga stovėti“.

Režisierius juokavo, kad jų savadarbiai kojūkai – archajiški, tačiau patvarūs, pagaminti iš tvirto Karelijos beržo. Dabar pasaulyje jau gaminami kojūkai iš diuraliuminio, tačiau Lietuvoje tokių nėra, o atvežtiniai – labai brangūs.

Vienientelio Lietuvoje kojūkininkų teatro pradininkas – režisierius Algimantas Verbutas. Dariaus

Sužavėjo gatvės teatras

A.Verbuto žodžiais, veiksmas ant kojūkų yra gatvės teatras, - jo apraiškų būta prieš tūkstantmečius. Senovės majai tikėjo, kad kojūkininkai yra gėrio nešėjai, o romėnai manė, kad atsistoti ant kojūkų - tai galimybė iš arčiau pasišnekėti su dievais. O į Karibų jūros valstybes gabenamus vergus per jūras ant kojūkų lydėjusi geroji dvasia.

Šio teatro idėją į „Atžalyno“ teatrą, jis tvirtino, parvežęs po vienų gastrolių Prancūzijoje: „Išplėčiau akis, - čia tai bent, ir užsidegiau. Nebuvo tada interneto, teko naršyti bibliotekose, sukti galvą, kaip pasidaryti kojūkus, kaip prisitvirtinti apsaugas. Kokie buvome laimingi, galėdami užsilipti ant pirmųjų savadarbių kojūkų“, - išgyventų emocijų neslėpė A.Verbutas. Per trupės veiklos dešimtmetį, jis tvirtino, sukaupęs ištisą kojūkininkus vaizduojančių senovės graviūrų biblioteką.

*

Vienintelė Lietuvoje gyvuojanti kojūkininkų trupė jau išsikovojo savo vardą ir yra gerai žinoma visoje šalyje - Kultūros ministerijos, verslininkų, pramogų pasaulio veikėjų bei TV prodiuserių. Beje, patys kojūkininkai ir jų režisierius savo išvykų bei pasirodymų visiškai nesureikšmina. Pasirodymai „Siemens“ arenoje išvien su garsiuoju „Žuvėdros“ šokėjų kolektyvu, Gėlių šventė Ventspilyje, Hanza dienos Kaune, miesto šventė Kuldygoje, Lenkijos lietuvių dienos Seinuose. Tai tik nedidelė dalis įspūdingiausių renginių, kuriuose per pastarąjį laiką pabuvojo kretingiškiai kojūkininkai.

• Rašyti komentarą (6)