|
|
|
„Atžalynas“ paliko savo pėdsakus Portugalijoje
Teatras-studija „Atžalynas“ ir toliau plečia savo draugų ratą. Atžalyniečiams teko apsilankyti Portugalijoje ir sudalyvauti „Cronoworld“ organizacijos surengtame tarptautiniame projekte „Veiklus jaunimas“, kuriame dalyvavo jaunimas iš penkių Europos šalių: Portugalijos, Italijos, Lenkijos, Švedijos ir, žinoma, Lietuvos.
Projektas skirtas pažinti kitų šalių kultūrą Tarptautinio projekto „Veiklus jaunimas“ tikslas - suburti jaunimą iš skirtingų šalių gyventi kartu ir bendraujant pažinti vieni kitų kultūrą. Kiekvienos šalies komandą sudarė vadovas ir penki jaunuoliai nuo 16 iki 25 metų, besidomintys menais: šokiu, dainavimu, fotografija, vizualiaisias menais bei teatru. „Atžalyno“ bendravimas su šio projekto rengėjais prasidėjo nuo išsiųsto laiško, į kurį atžalyniečiai gavo atsakymą- kvietimą į aštuonias paras trukusį renginį, kurio metu dalyviai turėjo progą dalyvauti teatriniuose užsiėmimuose, nacionaliniuose vakaruose, diskusijose apie Europos ateitį, viktorinose apie kitas šalis, ekskursijose po Lisaboną ir jos apylinkes. Buvo siekiama, kad pranyktų jaunimo netolerancija kitai šaliai, rasei, kalbai, kad plėstųsi akiratis ir gerėtų kalbos įgūdžiai. Lietuvos vardas nuskambėjo Lisabonoje Kiekvieną dieną dalyviai su nekantrumu laukdavo nacionalinių vakarų, kurių metu kiekvienos šalies atstovai gaudavo progą pristatyti savo valstybę. Jau pirmąją dieną garsiai nuskambėjo Lietuvos vardas. Atžalyniečiai su pasididžiavimu gyrėsi, kokia ji didelė - norint pervažiuoti visą Lietuvą, prireikia net keturių valandų! Paminėjo ir tai, kad mūsų šalis turi labai daug kalnų, net kelis šimtus, tačiau tie kalnai labai maži - piliakalniai, o visi lietuviai yra aukštaūgiai krepšininkai... Svečiai neslėpė, kad atžalyniečių prisistatymas juos sužavėjo savo šmaikštumu, vizualumu, pabrėžė, kad informacija įstrigo jiems atmintin. Dalyviams patiko lietuvių išradingumas Lietuvą pristatyti trijose erdvėse: pirmojoje buvo rodomos nuotraukos ir filmai apie Lietuvą, antrojoje svečiai turėjo progą išmokti lietuviškų žaidimų ir šokių. Gavę atvirukus su Lietuvos vaizdais ir svarbiausiom frazėm: labas, ačiū, aš tave myliu, - jau kitą dieną be vargo ėmė šnekėti lietuviškai. Trečiojoje erdvėje, jaunimo namų terasoje, žvakių šviesoje, visas dėmesys buvo skirtas „Atžalynui“. Jaunieji aktoriai pasakojo jiems apie teatro tradicijas, rodė nuotraukas iš spektaklių, vaišino „Atžalyne“ taip mėgstama žolelių arbata bei varškės, obuolių sūriu, juoda duona, lietuviškais šokoladais ir saldainiais. Svečiai labai domėjosi teatru, gyrė, koks „Atžalynas“ stiprus ir kaip puikiai vaikai dirba. Jaunieji aktoriai džiaugėsi, jog Lietuvos pristatymas dalyviams paliko didelį įspūdį. Svečiai jau tą patį vakarą internete ieškojo srydžių į Lietuvą kainų ir pažadėjo būtinai čia apsilankyti. Teatras - vartai į bendravimą Daugiausia projekto veiklos vyko atviroje erdvėje: parkuose, skveruose, tad dalyviai tuo pačiu pabuvojo pačiuose gražiausiuose Lisabonos kampeliuose. Atžalyniečiai pasisėmė daug naujų minčių, kadangi dalį programos sudarė improvizacijos, etiudai, tai, kas susiję su teatru. Baigiamoji programa vyko senelių prieglaudoje, kur projekto dalyviai rodė trumpą spektaklį, kurį įpareigojo surežisuoti „Atžalyno“ režisierę Auksę Antulienę. Ji teigia, jog surengti pasirodymą būtent senelių prieglaudoje buvo puiki mintis, nes tuo pačiu užsimezgė bendravimas tarp jaunų ir senų žmonių. Garbaus amžiaus žiūrovai atėjo į spektaklį pasipuošę, tarsi į šventę, nusiteikę gražiam reginiui. Spektaklis parodė, kokia skirtinga, tačiau unikali yra kiekviena šalis, kaip svarbu peržengti ribą ir atrasti kalbą, kuri padėtų užmegzti draugystę tarp skirtingų tautų. Jie šiltai priėmė jaunimą, nuoširdžiai dėkojo, kad atvyko ir jiems praskaidrino dieną. Lisabonoje - jauku kaip namie Atžalyniečiams nusišypsojo laimė pabuvoti Lisabonoje - mieste, kur, kaip patys teigia, jautiesi tarsi namie. „Atsiduri dideliame mieste, tačiau jame nesijauti mažas. Širdyje darosi šilta ne todėl, kad oro temperatūra čia visuomet aukšta, bet dėl nepaprasto jaukumo ir žmonių nuoširdumo,“- šypsodamasi įspūdžiais dalinosi Auksė Antulienė. Lisabona įsikūrusi ant septynių kalvų, o ant vienos iš jų šlaito prisiglaudę „Jaunimo namai“, kur gyveno dalyviai, tad kiekvieną dieną jiems teko nemažai pasportuoti lipant laipteliais. Vaikščiodami siaurom gatvelėm atžalyniečiai žavėjosi pastatų spalvingumu, įvairiomis mozaikomis ant sienų ir grindinio, aplinkui žaliuojančiomis palmėmis bei žydinčiais medžiais. Mieste gausu skulptūrų ir senų pastatų, traukiančių akį savo įmantriomis formomis. Praskrisdami virš miesto lėktuvu, keleiviai gauna tarsi nemokamą ekskursiją, kur atsiveria nuostabus Lisabonos grožis iš paukščio skrydžio. Labiausiai jaunuosius aktorius stebino tai, kad žmonės čia labai atsipalaidavę, niekur neskuba, nesureikšmina vėlavimo, nes į viską moka pažvelgti kiek paprasčiau negu šiauriečiai. Juk nieko neatsitiks, jei programa įvyks pusvalandžiu vėliau... Portugalijoj kaimynai visuomet laukiami vieni pas kitus. Jie neturi net užuolaidų, nes vieni kitus pažįsta, tad neturi ko slėpti. „Jei, eidamas gatvėje su tavimi, portugalas sutiks draugą, jis būtinai su dideliu užsidegimu tave jam pristatys tarsi garbingiausią svečią. Žmonių artumas ir toks nepaprastai šiltas bendravimas vieni su kitais labai stebino. Tačiau viena mergina pasakė, kad portugalai pamažu ima svetimėt. Kai paklausiau, kodėl, pasakė, kad pradėjo užsirakinėti duris, ko niekada nedarydavo. Tai, kas juos liūdina, mums yra visiškai įprasta,“- pasakojo Auksė Antulienė. Vakarais mieste prasideda linksmybės. Po darbų žmonės nepuola į namus, jie eina bendrauti vieni su kitais. Siaurose gatvelėse kavinės išneša staliukus į lauką, net sunku prasilenkti. Lietuvoje būtų keista matyti senyvo amžiaus žmones, šokančius kavinėse, tačiau Portugalijoje tai- įprasta. Čia visos žmonių kartos linksminasi kartu. Muzika - labai svarbi portugalų gyvenime, tad, nors teatras Portugalijoje nėra itin stiprus,miuziklai ir varjetė yra labai mėgiami, kuriami aukšto lygio jų pasirodymai. Dalyvaujant plečiasi akiratis Režisierė Auksė Antulienė teigė, jog tokių projektų reikia, kad suprastum egzistuojant daugybę kitų tautų, nuostabių savo kultūra, savo žmonėmis, kad susipažintum su kitų šalių gyvenimu. Tuo pačiu imi labiau didžiuotis sava šalimi, supranti, kad ji tokia pat didinga ir verta dėmesio, kaip ir kitos šalys, pradedi įžvelgti jos grožį mažuose dalykuose. Dalyvaujant tokiuose projektuose plečiasi akiratis ir nejučia atsiranda motyvacija patiems organizuoti, kurti kažką naujo.
Lina LIEBUTĖ
"P. n." akademijos narė
|
|
