Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

„Kaukučio“ dirbtuvėse atgyja istorinės lėlės

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Vakarų Lietuva
  • 2013-10-01

Mažieji teatro mylėtojai kas rudenį laukia į Kretingą atkeliaujant tradicinio teatrinio meno festivalio „Kaukutis“, kuris kaskart pažeria vis kitokią šūsnį įdomybių – lėlių spektaklių, improvizacijų, kūrybinių dirbtuvių su žinomais šalies menininkais.

Algimantas Verbutas (dešinėje) į "Kaukutį" pasikvietė šio festivalio bičiulį, garsųjį šalies lėlininką Rimantą Driežą, kuris mažuosius kretingiškius mokė, kaip patiems susikurti mirioramą.

Reveransas istorinėms lėlėms

Šį rugsėjį „Kaukutis“ įvyko jau XVI-ąjį kartą. Jo sumanytojas Kretingos vaikų ir jaunimo teatro „Atžalynas“ vyriausiasis režisierius Algimantas Verbutas, dirbantis teatre jau kone keturis dešimtmečius, mažiesiems žiūrovams parūpino geriausią 2012 m. Vilniaus „Lėlės“ teatro spektaklį „Aukso obelėlė“, pelniusį scenos Aukso kryžių. Šio spektaklio režisierius ir scenarijaus autorius garsus šalies lėlininkas Rimantas Driežis yra ilgametis „Kaukučio“ bičiulis.

Kiti festivalio svečiai – dailininkas Marius Jonutis į Kretingą atvežė savo tapybos bei lino raižinių parodą, o garsi knygų iliustratorė dailininkė Sigutė Chlebinskaitė išvien su R. Driežiu kūrybinėse dirbtuvėse pristatė vaikams lėlių istoriją ir pademonstravo, kaip patiems susikurti mirioramą.

„Miriorama – tai specialioje dėžėje rankenėle sukama panorama, tarsi senoviško televizoriaus prototipas. Miriorama graikiškai: myrias – dešimt tūkstančių, horama – reginys. Mes kūrėme vaizdą, sudarytą iš daugybės piešinių, kuris juda sukant rankenėlę. Vaikai mokomi patys pasigaminti dėžę ir įtvirtinti joje sukamą ilgą popierių su jų pačių piešiniais. Jiems šis užsiėmimas labai patinka“, - kalbėjo R. Driežis.

Pernai jis talkino „Kaukučio“ festivalyje, kuris į dienos šviesą iškėlė vitražines lėles, tapusias tautos kultūros paveldo dalimi. „Lėlės“ teatro kolektyvas iš archyvų surinko ir atvežė į Kretingą vitražinių lėlių parodą, šešėlinių lėlių meistras Vitalijus Mazūras, Vilniaus lėlių teatro „Paršiukas Ikaras“ įkūrėjas pristatė spektaklį „Raudonkepuraitė“, o vaikai kūrybinėse dirbtuvėse buvo mokomi, kaip patiems pasigaminti šešėlinę lėlę.

„Vaikams tai – gyvos teatro istorijos pamokos: jie panyra į pasaką, kurią patys kuria, joje tarsi apsigyvena. Nuodėmė nepasinaudoti šitokio aukšto meninio lygio edukacine priemone, - juk ne kasdien tokie žmonės atvyksta“, - kalbėjo pirmokus į kūrybines dirbtuves sukvietusi Marijono Daujoto pagrindinės mokyklos pedagogė Irena Navasaitienė.

Kaukutis prinešė gėrybių

„Reikia tik noro – mokytojų ir tėvų, nes vaikai visuomet smalsūs, kad atvežtų juos iš atokiausių rajonų vietovių pamatyti spektaklius, kurie yra rodomi garsiausiose ne tik šalies, bet ir pasaulio scenose bei gatvėse“, - tvirtino festivalio idėjos generatorius A.Verbutas.

Jis juokavo, jog įžvalgiai kažkada pasirinkęs festivalio simbolį – mitologinį lietuvišką personažą kaukutį, į namus atnešantį visokių gėrybių.

Per 22 metus – tiek laiko gyvuoja „Kaukutis“, iš pradžių rengtas kas dvejus metus, o po to - kasmet, jis nėsyk nenuvylė nei režisieriaus, nei jaunojo žiūrovo. Turėdamas tikslą auginti jaunojo žiūrovo skonį, A.Verbutas neslėpė, jog jam pavyko išlaikyti iškeltą aukštą meninę kartelę.

Režisieriaus pastangomis Kretingoje viešėjo garsūs teatro kolektyvai iš Ispanijos, Danijos, Švedijos, Rusijos, Suomijos, Estijos lėlių teatrai, o pernai – iš Izraelio.

„Kai 1998 m. į mūsų festivalį iš Sent Luiso, JAV, atvyko visame pasaulyje garsus Bobo Kramerio marionečių teatras, vilniečiai buvo nustėrę – kodėl ne į sostinę? O žiniasklaida pranešė, jog tai buvo didžioji kuklaus „Kaukučio“ staigmena“, - džiugiai prisiminė A.Verbutas.

Jis patikino, jog su šio visą pasaulį išmaišiusio teatro, kurį sužavėjo Kretingos miestelis ir jo publika, kolektyvu atžalyniečiai ligi šiol palaiką draugišką ryšį.

Kojūkininkai – tai gyvos lėlės

A. Verbutas prasitarė, jog būtent „Kaukučio“ idėja prisiminti ir nusilenkti teatrinei lėlei pagimdė ir garsiuosius Kretingos kojūkininkus.

Įprastai kojūkininkai, šiemet jau atšventę savo veiklos dešimtmetį, kasmet užbaigia „Kaukučio“ festivalį, pasirodydami prie Kultūros centro tvenkinio.

Šiųmetinio festivalio publiką jie sužavėjo, parodę 40 min. trukmės erdvinį spektaklį „Tėkmė“ su įspūdingais karnavaliniais kostiumais, muzika, šviesos efektais bei pirotechnikos elementais. „Norėjome pasikviesti ir kolegas - kojūkininkus iš Lvovo, jie yra sukūrę erdvinį spektaklį „Vyšnių sodas“ pagal A.Čechovą, su kuriuo važinėja po pasaulį, tačiau šiemet to padaryti nepavyko. Tai – tarsi kaukučio pasižadėjimas ateičiai“, - sakė A.Verbutas.

Šį rudenį kretingiškiai kojūkininkai nusprendė pasirodyti ir kaimo vietovių atvirose erdvėse. „Norime, kad didelėmis pačių atžalyniečių pastangomis sukurtą reginį pamatytų ne tik miesto, bet ir mūsų kaimų žmonės. Stebiuosi vaikų entuziazmu, nes, lyjant lietui ar siaučiant vėjui ir 1 – 1,5 m aukštyje stovint ant kojūkų, nėra paprasta užsivilkti kostiumus ir vaidinti“, - pabrėžė A.Verbutas.

Visoje šalyje išgarsėję Kretingos „Atžalyno“ kojūkininkai praėjusią vasarą siekė ir pasiekė šalies rekordą „Tolimiausia kelionė kojūkais Lietuvoje“, kuris buvo užfiksuotas Lietuvos rekordų knygoje: nuo istorinės Kretingos piliavietės ligi miesto centro kojūkais jie įveikė 11,2 km per 2 val. 20 min.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas